Vaivos Rykštaitės „Lizos butas“: apie mergaitę, jos mamą ir kelis jų vyrus

Paskelbė: Data: 2020-11-06 04:11

Spausdinti | Komentarai

Rašytojos Vaivos Rykštaitės knyga „Lizos butas“ šiais metais pasirodė knygynų lentynose ir buvo sėkmingai sutikta Knygų mugėje 2020. Kaip teigiama knygos viršelyje, tai „romanas apie mergaitę, jos mamą ir kelis jų vyrus“.

Vaiva Rykštaitė sužibėjo kelionių knyga „Viena Indijoje“, o tikrą šlovę pelnė su pusiau patyrimine, pusiau publicistine, šiek tiek paįvairinta moksliniais tyrinėjimais knyga „Pirmąkart mama“. Tuomet plačioji visuomenė pradėjo atrasti ir kitus jos kūrinius, kaip „Trisdešimt“ ar „Kostiumų drama“, o „Lizos butas“ – jau aštuntoji autorės knyga. Nors moteris su šeima gyvena Havajuose, tačiau aktyviai reiškiasi lietuviškoje viešojoje erdvėje rašydama straipsnius LRT, pildydama savo tinklaraštį, veikdama socialiniuose tikluose, kur bendrauja su skaitytojais, daro kasdienius įrašus ir tiesiogiai transliuoja interviu, kuriuos ima iš įžymių ar tiesiog įdomių žmonių.

Apie knygą „Lizos butas“ galima pasakyti daug gerų dalykų. Jau vien tai, kaip natūraliai rašytoja dėsto mintis, daug ką pasako apie jos talentą ir patirtį rašant knygas. Kalba yra sodri ir gyva, daug vaizdžių žodžių ir aprašymų, taip leidžiant skaitytojui aiškiai įsivaizduoti aprašomą dalyką, pajusti žodį ant odos. „Tuklios šūdmusės“ ar „pro plyšusį debesies skreitą besiliejantis krioklys“ užuot sakius „storos musės“ ar „lietus“. Kartais pasakojimas primena minčių lietų, kadangi yra sudėliotas iš fragmentų, atrodytų, atsitiktiniu būdu, tačiau galiausiai vis tiek viskas įsilieja į visumą. Įsijaučiama į kiekvieno veikėjo charakterį, o ypač tai parodo dialogai ar monologai, kai vartojama gyva šnekamoji kalba, kartais nepabijoma ir keiksmažodžių, svetimybių, kad būtų atspindima to meto gyvenamoji realybė ir šeimos charakteris.

Kadangi visa istorija – tai mergaitės, vardu Gintarė, prisiminimas, o atmintis dažnai veikia fragmentiškai, toks pasakojimo būdas leidžia mums geriau įsijausti į piešiamus įvykius, o kas svarbiausia – pamatyti ir pajusti veikėjų pasaulį iš vidaus. Autorė yra gerai apgalvojusi visas šio pasaulio detales ir nepraleidžia progos viską raiškiai mums pristatyti, neskuba daryti išvadų po kiekvieno skyrelio, o geriau mums prieš akis parodo kokį nors konkretų vaizdinį.

Knygoje pirmuoju asmeniu pasakoja mergaitė, o gal iš tikrųjų jau suaugusi moteris, kuri prisimena visą savo vaikystę ir paauglystę augant Kauno senamiestyje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aušroje, Lizos bute. Liza šioje istorijoje toli gražu nėra pagrindinė veikėja, tačiau būtent iš jos šeima nusiperka čigonų pilname kieme esantį nutriušusį butą. Sunku pasakyti, kas yra svarbesnis šiame romane – ar Gintarė, ar jos mama Saulita, ar jų vyrai, nes išbraukus iš puslapių bent vieną iš jų pasakojimas netektų prasmės. Tačiau visa vienijanti tema yra meilė – motinos ir dukters meilė, vyro ir moters meilė. Saulita knygos pabaigoje sako, kad meilė iš tikrųjų yra labai banali ir tai yra visiška tiesa – labai sunku kalbėti apie meilę nebanaliai, bet Vaivai Rykštaitei tai išeina.

Įdomiausias knygos personažas turbūt yra mama, nes ji yra prieštaringa. Viena vertus, ji besąlygiškai myli savo dukrą, yra jautri, gailestinga, žavinga, viliojanti, linksma ir šiek tiek raganiška, o tai jai suteikia tik dar daugiau patrauklumo. Kita vertus, mokėdama mylėti ji gali ir nekęsti, dažnai yra lengvabūdiška, vėjavaikė, nerūpestinga, nemokanti gyventi savarankiškai. Tuo metu Gintarė iš jos paveldėjo atjautą ir yra įžvalgi – pirmoji pastebi besikeičiančias išraiškas veiduose ir moka jas skaityti. Be to, yra jautrios sielos: mamai skaitant poeziją apsiašaroja. Aiškiai duodama suprasti, kad mamos ir dukros meilė yra stipresnė už bet kokius kitus saitus.

Knygoje svarbus yra ir pats moteriškumo pradas, kuris eina iš kartos į kartą – moteriška išmintis eina per vienos kartos moterų lūpas į kitos arba tiesiog yra pajaučiama intuityviai. Visi jų vyrai šioje vietoje yra tartum tuo metu esančios moterų dvasinės būsenos atspindžiai – skirtingu gyvenimo laikotarpiu atsiranda vis kitokie vyrai, kurių ieško naujai besiformuojanti vieno Saulitos asmenybė.

Kita pasakojimo tema yra Lietuvos nepriklausomybės pradžios laikotarpis, kaip knygoje rašoma, „laukinio kapitalizmo metas“. Vieno Kauno senamiesčio kiemo gyvenime galime pamatyti besikeičiantį Lietuvos vaizdą. Naujakurius pasitinka „senas, suvargęs, stebintis atvykėlius išklerusių langų akimis“ draugėn sumūrytų pastatų sienų veidas, „ramunių kuokštai, styrantys iš žemėn sumestų padangų“, „kastuvėlis, alaus butelis, lėlė išsukiotomis kojomis“, „čigonės, lukštenančios saulėgrąžas“.

Vėliau kiemas vis gražėja, mąžta čigonų, atsiranda vaikų žaidimų aikštelė, įstiklinti balkonai, kaip ir laminuotos grindys ir šarvuotos durys bute, kylant gyvenimo lygiui Lietuvoje. Jei esate augę paskutiniajame praeito šimtmečio dešimtmetyje, tai atsiminsite tokias detales kaip „Huba Bubba“ gumą, K + M = KML (Kamilė plius Mantas, ar bet kas kitas, lygu karšta meilė lovoje), faršyruotus močiutės kiaušinius per šventes, vaikų šūkavimą po langais, kviečiant draugus išeiti į kiemą, „Buratino“ limonadą. Tai vaikiškai sąmonei vieni įsimintiniausių akcentų, tačiau nupasakojami ir tokie įvykiai kaip valiutos keitimas, reketas, vietinės mafijos klestėjimas, nusikaltimai, įvairūs apsukrių žmogelių verslai, kai bandoma įšokti į atėjusio kapitalizmo bangą.

Pasakojimas tęsiasi iki kol Gintarė suauga ir išsikrausto gyventi ir studijuoti į Vilnių. Tuomet baigiasi jos gyvenimas Lizos bute ir baigiasi jos vaikystė, o ir Lietuva pradeda išaugti iš ankštų vaikiškų drabužių. Saulita, Gintarės mama, palieka neišdildomą pėdsaką dukters gyvenime, taip pat ir visi jų vyrai, o visa lyg įsčios priėmė Lizos butas.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt