TOP 5 režisieriaus Federico Fellini filmai

Paskelbė: Data: 2020-10-21 12:53

Spausdinti | Komentarai

Sausio dvidešimtąją minėjome garsaus kino mago Federico Fellinio šimtąsias gimimo metines. Tikriausiai nerastume visoje planetoje žmogaus, negirdėjusio šios pavardės. Daug kam net žodžiai „kinas“ ir „Fellini“ yra beveik sinonimai. Dar gyvas būdamas jis tapo legenda. Dabar, praėjus dvidešimt septyneriems metams po Maestro mirties, darosi visiškai aišku, kad be šio Gerojo stebukladario viską suprantančios ir atleidžiančios šypsenos kinas tikrai bus kitoks.

F. Fellinis – tai ištisa epocha, didinga ir nuostabi, sklidina romantiškų vaikystės vizijų ir išmintingų pastebėjimų bei stulbinančių atradimų. Fellinio kinas – tai visada lengvai atpažįstamos intonacijos, kurios negailestingai charakterizuoja personažus, autoriaus valia atsidūrusius po kino kameros padidinamuoju stiklu. Fellinio filmai – tai magiškas pasaulis, kuriame didžiausia vertybė yra žmogaus siela, toji trapi ir lengvai pažeidžiama substancija, visados paženklinta nepakartojamo individualumo žyme. Kiekvienoje savo juostoje režisierius su tik jam būdingu atkaklumu stodavo ginti visus pažemintus ir nuskriaustuosius, o šie savo ruožtu iš kailio nėrėsi, demonstruodami savo charakterių keistenybes.

Jau tapęs klasiku Fellinis susilaukdavo ne tik liaupsių, bet ir piktos kritikos. Būsimasis Nobelio premijos laureatas Dario Fo kartą pavadino Fellinį „išpuikėliu, kuriam labiausiai už viską patinka stebinti kitus“. Kad režisierius buvo sunkaus būdo, paliudijo ir jo žmona Giulietta Masina: „Žinoma, su juo gyventi nelengva, ir aš ne visuomet buvau laiminga. Bet juk visuomet laiminga būna tik kvaila žąsis“. Kaip ten bebūtų, bet kartu Fellini ir Masina nugyveno lygiai pusę amžiaus. Kai 1993 m. spalio 31 dieną nustojo plakusi F. Fellinio širdis, jųdviejų santuoka kaip tik peržengė auksinių vestuvių slenkstį (jie susituokė 1943 m. spalio trisdešimtąją).

F. Fellinio kino fenomenas, įvertintas daugeliu tarptautinių apdovanojimų, tarp jų ir visų kinematografininkų išsvajotomis „Oskaro“ statulėlėmis. Režisieriaus kolekcijoje jų yra net penkios – keturios už režisuotus šedevrus „Kelias“ (1954 m.), „Kabirijos naktys“ (1957 m.), „Aštuoni su puse“ (1963 m.) ir „Amarcord“ (1973 m.), o penktoji buvo įteikta Amerikos kino meno ir mokslo akademijoje 1992-aisiais metais už visą menininko kūrybą.

5.AMARCORD“ (1973)

Amarcord“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu F. Fellinio filmu. Pats režisierius jį ne sykį pristatė kaip savo jaunystę atspindinčią kino novelę.

Režisierius ilgai ieškojo filmui pavadinimo. Pradžioje norėjo jį pavadinti „Tegyvuoja Italija!“, bet atsisakė, nusprendęs, kad žmonės pagalvos, jog čia sąmoningai įdėta snobiška ir sarkastiška prasmė, kurią žiūrovai perkels į patį filmą. Kitas variantas „Miestelis“, anot Fellinio, gerai atspindi viduramžišką provincijos gyvenimo uždarumą: miestelis kaip izoliacijos, atskirties, ilgesio, yrimo, mirties simbolis.

Bet abu pavadinimai neatrodė labai tinkami. Vienoje knygoje režisierius pasakojo: „Kartą aš sėdėjau restorane ir terliojau servetėles savo piešinėliais ir staiga iš pasąmonės išplaukė žodis „Amarcord“.

Nors Romanjolio dialektu šis žodis skamba panašiai kaip „Aš prisimenu“, režisierius mažiausiai norėjo, kad žmonės galvotų, kad filmas autobiografiškas. „Man, sakė Fellinis, keistas žodis „Amarcord“ yra savotiškas kariljoninis varpelių sąskambis, fonetinė keistenybė, kabalistinis užkeikimas, o gal tiesiog (kodėl gi ne?) aperityvo pavadinimas“.

Fellinis pasakoja apie savo paauglystės metus Italijoje. Ketvirtojo dešimtmečio miestelis, valdomas fašistų valdžios, pilnas gyvų personažų, keistuolių ir svajotojų. Filme nėra siužeto, bet yra vaikiškos atminties nuotrupos, suvienytos į didžiulės nostalgijos ir nacionalinės sielos paieškos mišinį.

Režisieriaus alter ego filme tapo žavus šviesiaplaukis jaunuolis Titas. Tačiau visi asmeniški prisiminimai ir išgyvenimai perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą. Realūs įvykiai pinami su tais, kurie tik galėjo įvykti, arba su tais, kurie tik įsivaizduojami buvę.

Man asmeniškai „Amarcord“ yra vienas gražiausių kada nors matytų retro filmų. Jį kaskart peržiūrint apima tas pats nuostabus jausmas, kurį patyriu vartydamas albumą su senomis mylimiausių žmonių fotografijomis. Ir visai nesvarbu, kad mano vaikystė ir paauglystė prabėgo už tūkstančių kilometrų nuo saulėto Riminio, dauguma filmo personažų yra man tarsi giminės, kurių keistus ir mielus veidus kasmet vis labiau aptraukia vos įžvelgiama laiko miglelė.

Užtai kai kurie mano paties vaikystės epizodai tokie akinamai ryškus, kaip filme „Amarcord“ nakties tylą ir tamsą perskrodęs gražuolis baltas keleivinis laivas, tarsi atplaukęs iš pasakų šalies ir materializavęs gražiausias svajones.

Filmas pelnė „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą, Italijos kino prizą „Donatello Dovydas“ už geriausią filmą ir režisūrą. Niujorko kino kritikų asociacijos apdovanojimai laimėti už geriausią filmą ir režisūrą.

4. „KELIAS“ (La strada, 1954)

Pirmieji F. Fellinio darbai, anot kino istoriko Carlo Lizzanio, „pilnai išsitenka tuose rėmuose, kurie apibrėžė bendrą Italijos kino vystymosi po 1950 metų procesą“. Jauno režisieriaus filmuose jau nebuvo karo motyvų ar socialinės kritikos, o veiksmo vieta apsiribojo muzikinio teatrėlio erdve („Varjetė šviesos“, 1950 m.), komiksų pagimdytų svajonių pasaulėliu ( „Baltasis šeichas“, 1952 m.) ar provincijos realybe ir jos pagimdyto pokario jaunimėlio lengvabūdiško gyvenimo būdo, kurio esmę sudaro tik betikslis šlaistymasis gatvėmis ir plepalai apie įsivaizduojamas pergales bei menamus pasiekimus („Pienburniai“, 1953).

Šioje pusiau mėgėjiškoje trilogijoje F. Fellinis dar tik ieškojo savito kontakto su jį supusia realybe. O štai ketvirtasis filmas „Kelias“ pakerėjo ne tik italų publiką, bet ir pelnė režisieriui pirmąjį Oskarą.

Tai buvo ir pirmasis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino F. Fellinio žmona nuostabioji Giulietta Masina, kurios savitą talentą režisierius labai taikliai nusakė šiais žodžiais: „Giulietta man labai panaši į aktorę-klouną. Tokiu apibudinimu galima tik didžiuotis, bet kai kuriems aktoriams toks palyginimas nepatinka. Tikriausiai jie čia įžvelgia kažką žeminančio, nederamo, grubaus. Taip manantys klysta. Man atrodo, kad klouno dovana – vertingiausia aktoriaus kokybė, aukščiausio artistiškumo ženklas“.

Būtent tokia ir yra kaimo svajoklė Dželsomina, kurią už kelis grašius iš jos motinos nusiperka klajojantis cirkininkas Dzampano (Anthony Quinnas), keliaujantis po skurdžias pokario Italijos provincijas ir linksminantis paprastus žmones primityviais klajojančio cirko vaidinimais.

Po daugiau nei šešių dešimtmečių filmas neprarado nei savo pirmapradžio žavesio, nei meninės įtaigos, nei emocinio poveikio. „Kalta“ dėl to ir meistriška režisūrą ir nuostabi aktorių vaidyba (be Giuliettos Masinos bei Anthony Quinno būtina paminėti amerikietį Richardą Basehartą, suvaidinusį labai mielą svajoklį klouną), ir, žinoma, nuostabi pastovaus F. Fellinio bendraautoriaus Nino Rotos muzika : jo nuostabų motyvą, įvardijamą kaip „trimito daina“ arba „Dželsominos tema“ man yra viena gražiausiu kine girdėtų melodijų.

3.KABIRIJOS NAKTYS“ (Le notti di Cabiria, 1957)

Kai prodiuseris Goffredo Lombardo sužinojo šio filmo turinį, jis priekaištavo režisieriui: “Vieną filmą tu padarei apie veltėdžius („Pienburniai“), kitą – apie purvinus valkatas („Kelias“), trečią – apie apgavikus („Apgavystė“). Po to sugalvojai kurti filmą apie bepročius (Mario Tobino romanas “Laisvos moterys iš Maljano” taip ir liko neekranizuotas – G.J.). O dabar parašei scenarijų apie prostitute”.

Kabirijos naktys“ atnešė Federico Felliniui antrąjį „Oskarą“, o aktorei Giuliettai Masinai – pelnytą pripažinimą Kanų kino festivalyje. Po „Kelio“ tai buvo judviejų antrasis tarptautinis triumfas.

Trapiajai Kabirijai amžinai nesiseka surasti patikimą gyvenimo draugą. Ji verčiasi seniausia pasaulyje profesija Romos gatvėse, tačiau nepasidarė cinike kaip panašaus likimo sesės. Net ir po didžiausių nusivylimų ji nenustoja svajojusi apie savo išrinktąjį, kuris būtinai ją suras. Reikia tik mokėti laukti.

Finalinė Kabirijos šypsena pro vos tramdomas ašaras taip sukrėtė paprastus žmones ir kinematografinę visuomenę, kad liaupsių aktorei tikrai negailėta. Italų rašytojas Alberto Maravia pavadino Kabiriją Fantinos [V.Hugo „Vargdienių“ herojės – G.J.] anūke, o kino istorikas Georges’as Sadoulis parašė: „Manau, kad ši maža Romos prostitutė yra šiuolaikinis Don Kichotas, taip pat klaidžiojantis tarp žmonių, naiviai pasitikintis aplinkiniais ir gyvenantis iliuzijų pasaulyje“.

P.S. Garsaus „Kabareto“ autorius JAV režisierius Bobas Fosse‘as kine debiutavo vaidybiniu filmu „Mieloji Čariti“ (Sweet Charity, 1969): tai buvo ne kas kita, kaip F.Fellinio „Kabirijos naktys“, papasakotos Brodvėjaus miuziklo kalba su puikia aktore Shirley MacLaine pagrindiniame vaidmenyje ir nuostabiais paties režisieriaus choreografiniais „perliukais“.

2.AŠTUONI SU PUSE“ (Otto e mezzo, 1962)

Pats Federico Fellinis savo “8 ½” skaičių aiškino paprastai: “Tai tiesiog aštuntas su puse mano filmas”. Jo veiksmas rutuliuojasi filmavimo aikštelėje, tačiau labai dažnai nuklysta “į lankas”. Filme daug sapnų, fantazijų, prisiminimų ir košmarų, kurie įkyriai persekioja režisierių Gvidą Anselmį (akt. Marcello Mastroiannis), paskendusį užsitęsusioje depresijoje. Jis niekaip negali surasti tinkamos pagrindinio vaidmens atlikėjos, be kurios filmas tikrai nepajudės iš mirties taško. Už šią “kūrybinę krizę” Federico Fellini gavo trečią (po „Kelio“ ir „Kabirijos naktų“) „Oskarą“ ir Didįjį prizą Maskvoje.

Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, „labai gaila tų, kurie nė karto nematė šio filmo originalo – italų kalba. Filmas sukurtas puošniu baroko stiliumi ir labai aktualus XX a. vid. Europai. Tai vienas puikiausių, įspūdingiausių ir neįprasčiausių to meto kūrinių. . bet tai dar ne viskas. Filmas „Aštuoni su puse“ tapo vieno talentingiausių XX a. vid. režisierių lemtingu karjeros posūkiu. Jis asmenines krizes meistriškai paversdavo meno kūriniais“.
Nemažai filmo scenų plėtojasi sanatorijoje, kurioje režisierius Gvidas Anselmis taiso pašlijusią fizinę bei dvasinę sveikatą. Tačiau jo gyvenimas neapsiriboja vien gydomosiomis procedūromis ir plepalais su atsitiktiniais pacientais. Režisierius susirūpinęs savo naujausiu kino projektu, kuris turėtų būti grandiozinis darbas, kažkuo panašus į antiutopiją, apie žmoniją atominio sunaikinimo pavojaus akivaizdoje. Gvidas Anselmis bendrauja su būsimojo filmo prodiuseriu (akt. Guido Alberti), kino žvaigžde Klaudija (akt. Claudia Cardinale), vadovauja aktorių atrankai. Dar jis slapta susitikinėja su meiluže Karla (akt. Sandra Milo) ir aiškinasi komplikuotus santykius su žmona Luiza (akt. Anouk Aimee), bendrauja su labai skirtingais žmonėmis, pvz., moterimi ekstrasense (akt. Mary Indovino) ir Romos katalikų bažnyčios kardinolu (akt. Tito Masini).

Filme yra nemažai vaikystės prisiminimų su katalikiško auklėjimo pamokomis ir pirmosiomis draudžiamomis nuodėmėmis , o pačioje pradžioje regime absoliučiai siurrealistinę sceną, kurioje Gvidas Anselmis ištrūksta iš tunelyje ilgam įstrigusio automobilio ir… pakyla į dausas.

Tokiais atvejais žiūrovai gali savęs arba kaimyno paklausti: „Kaip visa tai reikėtų suprasti?“. Tačiau režisierius neskuba nieko racionaliai paaiškinti, palikdamas žiūrovams visišką interpretavimo laisvę.

1. „SALDUS GYVENIMAS“ (La dolce vita, 1960)

Prieš šešis dešimtmečius įvyko šio Federico Fellinio filmo premjera. Tai vienas geriausių režisieriaus kūrinių, taikliai įvardijęs svarbiausias šeštojo dešimtmečio Italijos problemas.

Pagrindiniu prizu Kanuose apdovanotame „Saldžiame gyvenime“ lengvai sugyvena lyrika ir satyra, drama ir tragedija, komiški apibendrinimai ir filosofinė rimtis. Po daugelį metų trukusios fašistinės diktatūros ir pokario skurdo šalis išgyvena “ekonominio stebuklo” bumą. Vieniems šis laikotarpis – puikiausia proga pasijusti pasaulio viešpačiu ir linksmintis kartu su bohema, kitiems – galimybė susimąstyti apie amžinas vertybes puotos maro metu. O apsukrus žurnalistas Marčelas Rubinis (Marcello Mastroiannis) tiesiog plaukia pasroviui, viską atidžiai stebėdamas, bet neskubėdamas daryti išvadų ar kištis į natūralią įvykių eigą.

Anot paties režisieriaus, įkvėpimo šiam filmui jis sėmėsi iš ano meto madingų gausiai iliustruotų „gyvenimo būdo“ žurnalų, tokių, kaip „Europeo“, „Oggi“ (liet. „Šiandien“ ir kt.), kuriuose pramogų pasaulio garsenybių nuotraukos buvo spausdinamos greta informacijos apie madas ir naujienų iš Vatikano (pastarąsias italai vadino žiniomis iš „juodosios aukštuomenės“ gyvenimo, nes kunigai tradiciškai dėvi juodas sutanas).

Italijos gyvenime tada buvo juntami vadinamojo „ekonominio stebuklo“ pasiekimai, o kartu su jais stiprėjo ir akivaizdūs moralinio degradavimo ženklai.

Saldus gyvenimas“ – tai į visumą jungiami anuometinės Romos gyvenimo epizodai (gal tiksliau būtų pasakyti – novelės), kuriuos kaip tik ir tarpusavyje ir susieja M. Mastroiannio personažas.

Filme yra daug chrestomatiniais kino mitologijos vaizdiniais tapusių kadrų: pvz. filmo pradžioje malūnsparnis gabena virš Romos ant lyno pakabintą Kristaus statulą, o kamera rodo amžinąjį miestą laiminantį Kristaus rankų šešėlį. Dar garsesnėje scenoje Marcello Mastroiannis ir Anita Ekberg naktį šėlioja Trevi fontane. Įžymybes persekiojančio bulvarinio reporterio pavardė Paparacis po šio filmo tapo net specifinės profesijos apibudinimu. Bohemos vakarėlio epizode tarp svečių galime pamatyti lietuvių kilmės aktorių Jacques Sernas (Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno sūnų, dalyvavusį Prancūzijos pasipriešinimo judėjime ir kalėjusį Buchenvaldo koncentracijos stovykloje, po karo daug vaidinusio pokario Europos filmuose, ypač Italijoje ir Prancūzijoje).

O vienoje trumpoje scenelėje matome dainuojantį Adrianą Celentaną (jam tada buvo vos dvidešimt dveji).

 

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt