Kino pasaulyje pasakojamos istorijos apima pačius įvairiausius dalykus – nuo karo žiaurumų iki romantinių meilės istorijų. Tačiau, nėra nieko saldžiau, kaip pasakojimai apie kerštą, kurio taip pat esama ne vienos rūšies. Įskaudintų mylimųjų kerštas, senų priešų siekis atsilyginti už senas skriaudas, neteisingai nuteistųjų kerštas visuomenei… Ši tema neaplenkė ir daugelio kino klasika tapusių kūrinių – ne vienas šedevru laikomas filmas savo istorijoje turi keršto prieskonį. Jūsų dėmesiui – TOP 10 filmų apie kerštą.
10. „MERGINA SU DRAKONO TATUIRUOTE“ (The Girl with the Dragon Tattoo, 2011)
Amerikietiška žymiosios švedų istorijos versija sulaukė didžiulio populiarumo visame pasaulyje. 2009-aisiais švedų sukurtas filmas, kuriame remtasi ta pačia Stiego Larssono knyga, pelnė daugybę simpatijų, tad po poros metų sukurta amerikietiška tos pačios istorijos ekranizacija iš pradžių daug kam atrodė tarsi bandymas pakartoti skandinavų sėkmę, tačiau šis bandymas sulaukė savo šlovės – filmus siejo tik istorijos pagrindas. Režisieriaus Davido Fincherio darbas pelnė „Oskarą“ ir buvo nominuotas dešimtims kitų apdovanojimų. Stiprūs aktorių pasirodymai ir itin įtikinamai sukurti personažai nepaliko abejingų – tiek žiūrovai, tiek ir kino kritikai negailėjo geriausių atsiliepimų. Tiesa, tai – tik vienos iš trilogijos knygų ekranizacija, todėl filme matoma ne iki galo papasakota autoriaus istorija.
Siužetas sukasi aplink žurnalistą Mikaelį Bliumkvistą, kurį įkūnija aktorius Danielis Craigas. Jis viešumon iškelia švedų milijardieriaus aferas, tačiau nuo to nukenčia ir pats – patyręs kolegų išdavystę, jis siekia kuo skubiau atsiriboti nuo viso buvusio gyvenimo, tačiau sulaukia nepažįstamo džentelmeno kvietimo susitikti. Jo pasiūlytas solidus honoraras suteikia vilties grįžti į sėkmingą gyvenimą, ir Mikaelis sėda į traukinį neįsivaizduodamas, kokia tiksliai užduotis jo laukia. Atvykęs į atšiaurią ir atokią salą jis sužino apie prieš keturis dešimtmečius dingusią merginą Harietą. Tuo metu buvusios turtingiausios ir įtakingiausios šeimos Švedijoje patriarchas Henrikas Vagneris mano, kad jo produkterėčią nužudė artimas giminaitis. Prieš mirdamas jis siekia galiausiai išsiaiškinti visą tiesą, todėl pasamdo nepriklausomų specialistų, kurie galėtų padėti tiriant dešimtmečių senumo įvykius. Prie Mikaelio prisijungia jauna ir talentinga „hakerė“ Lisbet Salander. Tiesa, pastaroji iš aplinkos išsiskiria ne tik savo pomėgiu. Ji – anoreksikė, daugybę auskarų įsivėrusi, juodus rūbus nešiojanti gudri pankė. Jiedu drąsiai renka įkalčius ir siekia prisikasti iki įtariamų žudikų, kurie galbūt vis dar gyvena šioje privačioje saloje.
9. „TIKRAS IŠBANDYMAS“ (True Grit, 2010)
„Tikras išbandymas“ ypatingas tuo, jog buvo parašytas ir prodiusuotas ne tik brolių Koenų. Prie filmo kūrimo prisidėjo visiems kino gerbėjams gerai pažįstamas Stivenas Spielbergas (ang. Steven Spielberg). Šis filmas pastatytas pagal Čarlio Porčio (ang. Charles Portis) 1968-tais metais išleistą novelę tokiu pačiu pavadinimu yra antra istorijos adaptacija. Siužetas pasakoja apie mergaitę (akt. Kim Darby), kuri siekia atkeršyti už tėvo mirtį. Ji pasamdo stiprų, seną, problemų su alkoholiu turintį maršalą (akt. John Wayne) dėl šio reputacijos, jog jis visada atlieka jam pavestą darbą. Dviese jie suremia jėgas su Teksaso reindžeriu (akt. Glen Campbell), kuris ieško to paties vyruko už žmogžudystę Teksaso valstijoje. Trijulės savotiška odisėja nuveda juos nuo Arkanzaso iki Oklahomos, tam, kad surastų žudiką. Kelionės metu kiekvienas veikėjas patiria savus išbandymus ir turi galimybę pilnai atsiskleisti.
2011-tais metais atidaręs 61-ąjį Berlyno tarptautinį filmų festivalį, „Tikras išbandymas“ susilaukė gerų nuomonių iš kritikų pusės. Jis buvo nominuotas dešimčiai Oskarų: už geriausią kadrą, geriausią režisierių, geriausiai adaptuotą scenarijų, pagrindinę rolę atliekantį geriausią aktorių, geriausią pagalbinį vaidmenį atlikusią aktorę, geriausią meno režisierių, geriausią kinematografiją, geriausią kostiumų dizainą, geriausią garso takelį ir geriausią garso montavimą. Tačiau, deja, filmas nelaimėjo nei vienos iš nominacijų. Šis brolių Coenų statytas filmas puikiai suderina „vesternišką“ stilių su moderniais kinematografijos metodais, tobulai savo roles atitinkančiais aktoriais, gudriu humoru.
8. „KERŠTO KELIAS“ (Destroyer, 2018)
Vos prieš porą metų pasirodęs filmas „Keršto kelias“ pasakoja apie Los Andžele dirbančią detektyvę Erin Bell (akt. Nicole Kidman). Siužetas pradedamas Johno Doe žmogžudystės vieta, į kurią atvykusi Erin kolegas informuoja, kad žino, kas yra žudikas. Grįžusi į nuovadą, ji randa sau adresuotą 100 dolerių čekį, suteptą dažais. Pasitelkusi ryšius FTB, detektyvė gauna patvirtinimą, kad pinigai – iš prieš šešiolika metų Kalifornijoje įvykusio banko apiplėšimo, kuriame jiedu su kolega Krisu dalyvavo po priedanga ir buvo įsilieję į gaują. Su savo vadais Erin pasidalija įtarimu, kad šis radinys galimai reiškia, kad gaujos vadeiva, Silas, vėl tęsia savo nusikalstamą veiklą. Pasikliaudama savo nuojauta, detektyvė randa buvusius gaujos narius ir bando iš jų išpešti informaciją apie dabartinę Silo buvimo vietą. Pamažu artėdama prie tikslo, ji sužino apie būsimą pinigų perdavimą, kuriam vadovaus Silo mergina Petra. Susekusi ją, susigrumia ir pagrobia, taip sutrukdydama gaujai įvykdyti banko apiplėšimą. Atsiminimai iš praeities atskleidžia, kad Erin su Krisu siejo daugiau nei darbo santykiai – jiedu palaikė romantiškus ryšius, ir Erin susilaukė jųdviejų dukros. Tiesa, dalyvaudami banko apiplėšime, Erin su Krisu turėjo gauti dalį grobio, ir pranešti, kad jiems nepavyko susemti nusikaltėlių. Tačiau paaiškėjo, kad pinigai buvo sutepti dažais, todėl Silas nužudė banko darbuotoją, o Krisui bandant sutrukdyti, nušovė ir jį. Galiausiai detektyvė susitinka su Silu, kuriam siekia atkeršyti už nužudytą mylimąjį.
Pagrindinę istorijos veikėją įkūnijusi Nicole Kidman už savo vaidmenį buvo nominuota „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui. Aktorės profesionalumas ir patirtis tapo kone pagrindiniu filmo varikliu, lėmusiu puikiai išpildytą istoriją. Tiesa, šis vaidmuo buvo kardinaliai kitoks nei jai įprasta, todėl pati aktorė kalbėjo, kad ši patirtis buvo unikali ir netgi kelianti baimę. Vedama karšto keršto troškimo, Erin buvo itin agresyvi ir atrodė tarsi ne iš šio pasaulio.
7. „BAIMĖS IŠKYŠULYS“ (Cape Fear, 1991)
Pirmą kartą filmas pagal Johno MacDonaldo romaną “Egzekutoriai” buvo sukurtas 1962 metais. Tąsyk režisierius J.Lee Thompsonas, pasitelkęs juodai baltą juostą ir klasikinio JAV „juodojo“ kriminalinio kino metodus papasakojo šiurpią istoriją apie advokatą Semą Boudeną (jį vaidino Gregory Peckas), kurio šeimos gyvenimą tikru pragaru paverčia iš kalėjimo į laisvę išėjęs psichopatas Maksas Keidis (Robertas Mitchumas). Keidis teisme buvo kaltinamas seksualiniu smurtu, o Boudenas jį gynė.
Nepaisant to, kad advokato šeimą nuo pavojingo psichopato bandė ginti vietinis šerifas, jo pagalba pasirodė esanti per silpna, todėl norėdamas apsaugoti žmoną ir dukrą, Boudenas pats buvo priverstas gelbėti artimiausių žmonių ir savo gyvybes. Finalinė Gėrio ir Blogio kova įsiplieskia pelkių valstijos Džordžijos tamsybėse, o juodai baltas trileris baugino ne prasčiau už šiuolaikinius siaubo filmus.
Šio siužeto perdirbinį po trijų dešimtmečių norėjo realizuoti Stevenas Spielbergas, bet jis devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pernelyg užsiėmęs kitais kino projektais, todėl pasiliko sau tik prodiuserio pareigas, o scenarijų perleido Martinui Scorsese‘i. Šiam scenarijus visai nepatiko, M. Scorsese jį pavadino stereotipinių situacijų rinkiniu. Bet 34 milijonų dolerių biudžetas ir S. Spielbergo leidimas perrašyti scenarijų išsprendė reikalą.
Jei primoje romano ekranizacijoje advokato „kaltė“ tebuvo ta, kad jis nusikaltėlio nuomone nepakankamai gerai gynė jo interesus, tai M. Scorsese‘s versijoje teisminė kolizija atrodo visai kitaip. Čia advokatas Semas Boudenas (dabar jį suvaidino Nickas Nolte) padarė viską (net klastojo įkalčius), kad triumfuotų teisybė ir pavojingas smurtautojas ilgam sėstų už grotų.
Jau pirmoje naujojo filmo scenoje regime Maksą Keidį jo kalėjimo kameroje. Jis dažnai grūdina savo kūną varginančiomis treniruotėmis, kiekvieną akimirką galvodamas tik apie būsimąją keršto akciją. Operatoriaus Freddie Franciso kino kamera pastabi charakteringoms detalėms, kuriomis iš karto piešiamas įspūdingas nusikaltėlio psichologinis portretas: ant sienos šalia kitų nuotraukų kabo… J. Stalino fotografija, o ant paties Keidžio kūno – begalė tatuiruočių. Įspūdingiausia tatuiruotė ant nugaros – savaip interpretuota Temidės tema, tik ne tradicinės statulos pavidalu, o kaip didžiulis kryžius, ant kurio vieno skersinio pakabintoje lėkštėje guli Biblijos knyga ir užrašas „tiesa“, o ant kito – durklas su užrašu „teisingumas“.
Keidis neslepia savo tikslo, todėl baisu darosi jau filmo pradžioje. (Gediminas Jankauskas)
6. „KARTĄ LAUKINIUOSE VAKARUOSE“ (C’era una volta il West, 1968)
Daugelis Sergio Leone’s išradimų – ilgos pauzės, stambūs planai, įspūdingos kadro kompozicijos, neįprasti kameros rakursai, kontrastingų scenų kaita – tuoj pat paplito kituose filmuose. Prie sėkmės prisidėjo originali Ennio Morricone’s muzika ir tai, kad C. Eastwoodo herojus mokėjo įspūdingai tylėti. Taip nusprendė pats aktorius, manydamas, jog šitai išeis į naudą. Jis neklydo. Labai greitai C. Eastwoodo fenomeną patvirtino psichiatras Stanley Platmanas: „Kuo mažiau žinome apie žmogų, tuo labiau esame linkę tikėti, kad jis yra tas, kuo mes norime jį matyti.“
Toks pat paslaptingas tylenis yra ir Charleso Bronsono herojus dar viename Sergio Leone’s vesterne „Kartą Laukiniuose vakaruose“. Kaip ir C. Eastwoodo itališkų vesternų personažai, aktoriaus herojus yra Žmogus Be Vardo, kuris vadinamas tiesiog Armonika, nes mėgsta groti nesudėtingas melodijas lūpine armonikėle. Kas jis, iš kur atvyko, kur keliauja ir ko nori, ryškėja pamažu iš trumpų sugrįžimų į praeitį, dažniausiai palydimu originalia Ennio Morricone‘s muzika. Lygiai taip pat fragmentiškai atkuriamos dar kelios istorijos, kurias įkūnija Claudia Cardinale (našlė Džilė Makbein), Jasonas Robardsas („kilnusis“ prerijų banditas, pravarde „Čejėnas“) ir Henry Fonda (nuožmus žudikas Frenkas).
Amerikoje filmas „Kartą Laukiniuose vakaruose“ nėra itin mėgstamas. Tik 2009 metais jis pagaliau buvo įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos sudarinėjamą Nacionalinį kino registrą: į jį patenka filmai, kurie yra „reikšmingi kultūriniu, istoriniu ar estetiniu požiūriu“. Kodėl filmas buvo įvertintas tik po 40 metų, paaiškinti nesunku. Amerikiečiai visada truputį su panieka vertino itališkus vesternus, kurie „pasikėsino“ į JAV klasikinio kino vesterno standartus. Amerikiečiams (ypač tradicijų sergėtojams) nepatiko tokiuose filmuose tiesiog privalomos žiaurios smurto scenos. Ir, pagaliau, Holivudo gerbėjai buvo nepatenkinti, kad negailestingo žudiko vaidmeniui buvo pakviestas Henry Fonda, kuris per savo ilgą ir sėkmingą karjerą vaidino tik teigiamus personažus.
Įveikti stereotipus taip pat sunku, kaip ir nugalėti blogį. (Gediminas Jankauskas)
5. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016)
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Juosta mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius?
Viskas gal ir primintų korėjietišką pasakos variantą, kuomet engiama vargšė mergina yra išlaisvinama princo žaviojo. Tačiau, įsipainiojus intrigoms bei išdavystėms, juosta labiau tampa ne lengva romantine istorija, o įtempto siužeto drama. Princo žaviojo vietą užima suktas bei klastingas vyras vardu Count Fujiwara (akt. Jung-woo Ha), kuris, manipuliuodamas dviem lengvai palaužiamom merginom, suorganizuoja didžiulio masto aferą, tikėdamasis susižerti didžiulius turtus. Tačiau kas atsitiks, jei jos viena kitai pradės jausti neapsakomą aistrą ir prisipažins dėl visų apgaulių, tikėdamosis atleidimo? Kokia siaubinga lemtis gali grėsti vyrui, taip besielgiančiam su moterimis? O gal gudrusis blogis triumfuos prieš naivųjį gėrį?
Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus.
Taigi, jūsų dėmesiui pavojingai slidi erotinė fantazija apie turtingą japonę, jos sadistą dedę, jai atidavusią tarnaitę ir apgaviką, kuris gudriai ir apgalvotai stengiasi įvykdyti velniškai sudėtingą ir pavojingą aferą. Juosta taip meistriškai žaidžia žiūrovo jausmais, kad jis net pats nepastebi, koks sugundytas ir apnuogintas jis pasijunta.
4. „LEONAS“ (Léon, 1994)
Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.
Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.
Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).
Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą – jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Dar vieną – šį kartą tarpgalaktinį – piktadarį aktorius suvaidino „Penktajame elemente“: čia kosmoso valdovas Zorgas atrodo kaip groteskiškas komikso personažas, totalaus blogio karikatūra.
Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis – draugystės, meilės, šeimos. O Jeano Reno suvaidintas samdomas žudikas aktoriaus charizmos dėka tampa vienu įsimintiniausiu kriminalinio kino personažu: kartą pamatęs niekada nepamirši jo figūros ir eisenos, megztos kepuraitės ir apvalių juodų akinių, baletui būdingų judesių grakštumo profesinės veiklos scenose, meilės gėlėms vazonuose ir įpročio gerti pieną. (Gediminas Jankauskas)
3. „SENIS” (Oldboy, 2003)
2004-ųjų Kanų kino festivalio pagrindinio prizo nugalėtojas, legendinio Pietų Korėjos kūrėjo Park Chan-Wook‘o keršto trilogijos antrasis filmas. Senis – svaiginantis, kruvinas košmaras su brutalia energija, kuri žiūrovus palydi į šokiruojančią pabaigą.
Tai mistinis trileris apie reklamos verslo atstovą Dae-su Oh (akt. Min-sik Choi), kuris vieną rytą pabunda aklinai užbarikaduotame svetimame, prabangiame jo socialinį statusą atitinkančiame kambaryje. Per televiziją vyras netyčia išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje, tai, kad pagrindiniu įtariamuoju laikomas jis pats, ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu. Dae-su Oh šiame privačiame kalėjime praleidžia 20 metų. Staiga jį paleidžia be jokio paaiškinimo. Tuomet jis pasiryžta surasti savo pagrobėją ir jam atkeršyti.
Bandydamas rasti savo pagrobėją ir savo dukrą, Dae-Su sutinka moterį, vardu Mi-Do, kurią įsimyli ir tampa artimais. Neilgai trukus paaiškėja, kad daugybę kruvinų išpuolių ir jo pagrobimą surengė Woo-Jin – šiandien labai turtingas žmogus, su kuriuo kartu Dae-Su lankė mokyklą. Pastarasis atsiima liudijimą dėl Woo-Jin kraujomaišos su jo seserimi, kuriai jis su draugu Joo-Hwan papaskoja informaciją. Paaiškėjusi paslaptis paskatina ją nusižudyti, ir Woo-Jin prisiekia keršyti. Tuo tarpu jis įsimyli jauną merginą Mi-do (akt. Hye-jeong Kang), su kuria pradeda regzti romaną.
Siužetas skamba pakankamai sudėtingai, ir atleistumėte Chan-Wook‘ui už likusios dalies vaizdavimą kaip vienos didelės, kruvinos kovos tarp Dae-Su ir Woo-Jin, tačiau jis žengia žingsniu priekyje, pasitikdamas mus su siaubą keliančiu siužeto pasisukimu, kuris Dae-Su tampa blogesniu už mirtį.
Šokiruojanti atomazga puikiai atspindi Chan-Wook‘o istorijos pasakojimo stilių. Čia tiek daug smurto ir hiper realybės jausmo, kad toks siužeto pasisukimas tik sustiprina šoką ir jaudinantį stebėjimą.
2. „MENANTIS PIKTA“ (Unforgiven, 1992)
Didelę ir svarbią vietą Clinto Eastwoodo kūryboje užima vesternai. Ir netgi ne tie, tradiciniai, amerikietiški, o itališki (dėl to kino kritikų septintajame dešimtmetyje pavadinti spagečių vesternais). Būtent vaidindamas tokiame vesterne „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari) 1964 m. Clintas Eastwoodas ir tapo kino žvaigžde.
Šis ir kiti režisieriaus Sergio Leone‘s itališki vesternai „Keliais doleriais daugiau“ (Per qualche dollaro in più, 1965) bei „Geras, blogas ir bjaurus (Il buono, il brutto, il cattivo, 1966) taip stipriai paveikė vesterno kūrėjus ir pakoregavo šio žanro taisykles, kad ir patys amerikiečiai (pvz. Donas Siegelas) ir režisuoti pradėjęs Clintas Eastwoodas kelis vesternus sukūrė būtent tokia maniera: „Raitelis iš Aukštųjų lygumų“ (High Plains Drifter, 1973), „Atstumtasis Džosis Veilsas“ (The Outlaw Josey Wales, 1976), „Raitelis ant širmo žirgo“ (Pale Rider, 1985).
Paskutinį savo vesterną „Menantis pikta“ (1992) Clintas Eastwoodas dedikavo savo bičiuliams Sergio (Leone‘i) ir Donui (Siegelui). Šis filmas surinko nemenką Oskarų derlių (keturis – kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, montažą ir antraplanį vaidmenį Gene‘ui Hackmanui), bet ir buvo pavadintas geriausiu dešimtmečio vesternu – aukščiausia modernaus vesterno viršūne – šalta ir nepasiekiama.
Šiose aukštybėse mūsų laukia visų gražių iliuzijų žlugimas. Jas kartu su mirusia žmona jau seniai palaidojo senstantis kaubojus Viljamas Menis (jį tiesiog tobulai suvaidino pats Clintas Eastwoodas), dabar širdies skausmą malšinantis viskiu ir besimurdantis savo fermos purve ir kiaulių mėšle. Tačiau gyvenimas vėl jį priverčia imtis ginklo ir kartu su dviem pagalbininkais imtis teisėjo vaidmens. Ne tiek dėl teisybės (kažkas juk turi atkeršyti už prostitutės išniekinimą), kiek dėl pinigų.
Viskas prasidėjo 1881-metai, kai fermoje su sūnumi ir dukra gyvenantį Menį aplanko jaunas šaulys Skofildas (Jaimz‘as Woolvettas) ir pasiūlo už tūkstančio dolerių premiją drauge nužudyti du blogiukus, peiliu išraižiusius vieno viešnamio prostitutės veidą. Pinigus surinko vargšės Dilailos bendradarbės, bet Skofildas nepasitiki vien savo jėgomis, todėl ir susiranda Menį.
Kadaise Menis buvo puikus „galvų medžiotojas“, bet dabar jau ir akys ne tokios taiklios, ir rankos išdavikiškai dreba. Bet prarasti vyras neturi ką, todėl šiek tiek padvejojęs sutinka. Tik su viena sąlyga – drauge privalo vykti senas Menio bičiulis Nedas Loganas (Morganas Freemanas vėliau vaidins Clinto Eastwoodo filmuose „Mergina, verta milijono“ ir „Nenugalimas“).
Pasirodžius šiam filmui, prancūzų kino žurnale „Studio“ buvo paskelbta: „Reikia susitaikyti su tuo, kas ir taip aišku: naujas Clinto Eastwoodo filmas „Menantis pikta“ yra paskutinis vesternas kino istorijoje. Paskutinis jo skyrius, žanro epilogas“.
Toliau šiame žurnale rašoma: „Eastwoodas turėjo šį scenarijų jau 1982-aisiais, bet laukė, kol jam sukaks 62 metai – tiek, kiek jo personažui. Ir jis buvo teisus. Scenarijus negalėjo pasenti: jis yra už laiko ribų. O vesternas – tai žanras, kuris visąlaik flirtuoja su mitologija. Filmo scenaristas Davidas Peoplesas tą gerai suprato, bet jis mėgino siekti iki šiol netirtų gelmių.
Filmas nežaidžia su mitologija – jis pats yra jos gelmėje. Neperšviečiamoje tamsoje. Ten, kur joks Dievas nebeturi galios ir kur žmogus visam laikui pasmerktas tik pačiam sau. Ir tai blogiau už pragarą“. (Gediminas Jankauskas)
,,NUŽUDYTI BILĄ. 1 ir 2 dalis“ (angl. Kill Bill: vol.1, 2003)
Šis filmas yra pirmoji dalis iš dviejų, kurie buvo nufilmuoti nenutrūkstamai. ,,Kill Bill“ filmas turėjo išeiti kaip viena dalis, tačiau filmo trukmė gavosi daugiau kaip keturios valandos, todėl buvo nuspręsta skelti į dvi dalis. Šio filmo žvaigždė ir pagrindinė aktorė tapo Uma Turman, kuri vaidino Nuotaka, dar vadinama Juodają Mamba. Per jos vestuves, jos buvęs vadas ir meilužis Bilas (D.Carradine) iššaudo visus susirinkusius svečius vestuvėse ir pačią nuotaką. Tačiau netikėtai, po keturių metų komos, nuotaka pasveiksta ir yra pasiryžusi surasti Bilą ir jo komandą, kurie pasidarbavo jos vestuvėse. Umai Turman personažui tenka ir degti iš pykčio ir vaidinti ramią, o jai tai puikiai pavyksta. Ji gavo 3 apdovanojimus kategorijoje geriausia aktorė ir 1 už geriausią kovą su kolege C. Kuriyama, o devintuosiuose ,,Empire“ apdovanojimuose K. Tarantino už šį filmą gavo geriausio režisierio apdovanojimą.
Filmo idėja yra tampriai susijusi su kovos menais, kitaip sakant duoklė Azijos veiksmo filmams. Šis žanras yra labai specifinis ir jei niekada nesidomėjote ar nežiūrėjote šio žanro filmų, kažin ar jums gali patikti. Žiūrėti „Nužudyti Bilą. 1 dalis“ reikia ne tik su tam tikru nusiteikimu, bet ir su atitinkamu kultūriniu fonu.
Po metų pertraukos, dienos šviesą išvydo ir antroji šio filmo dalis. Pirmojoje dalyje, žiūrovai galėjo pasijusti ,,lyg nepavalgę“, nes visa filmo intriga ir Bilo sugavimas lieka pabaigoje. Pirmame filme Nuotaka pribaigė dvi buvusias žudikes-bendražyges, kurios per tuos keturis metus jau spėjo susikurti naujus gyvenimus, kol pagrindinė filmo veikėja gulėjo ligoninėje – komoje. Bet tai dar nepabaiga, nes dar liko Bilo komandos narių, kuriais reikėjo pasirūpinti. Taip pat, šioje dalyje jau nebėra paslapties, kas tas Bilas ir jau galima pasižiūrėti kas jis toks.
„Nužudyti Bilą. 2 dalis“ galime išvysti daugiau aktorių, mažiau duoklės Azijos kovos menams, mažiau perspaustų, ilgų kovos scenų. Juosta 31-uosiuose Saturno apdovanojimuose (angl. 31st. Saturn Awards) laimėjo geriausio veiksmo/nuotykių filmų kategorijoje.
Dar 2012 m. režisierius užsiminė, kad nežino ar dar kada nors išvysime ,,Kill Bill. Vol. 3“, turbūt, kad ne. Tarantino taip pat kalbėjo ir su pagrindine šio filmo žvaigdže Uma Turman dėl galimo tęsinio, tačiau pabrėžė, kad dar režisierius nesiima įsipareigojimų faktiškai sukurti tęsinį. Ir kaip matome, jo dar kino ekranuose nėra.
