Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komiteto vicepirmininkas / Jono Petronio nuotr.

Ukrainos žmonės su negalia susiduria su pražūtingomis karo pasekmėmis – dėl Rusijos pradėto karo, jie patiria pačias didžiausias rizikas: skurdą, smurtą, sužeidimus, mirtį ir t. t. Karas atskleidė, kad globos institucijos Ukrainoje, kuriose apgyvendinami žmonės su negalia, yra mirtinai pavojinga vieta gyventi. Deja, jie dažnai lieka humanitarinės pagalbos nuošalyje.

Jungtinių Tautų rugpjūčio 9 d. duomenimis, dėl vasario 24 d. Ukrainoje pradėtos Rusijos karinės agresijos, beveik 10,5 mln. Ukrainos gyventojų išvyko iš šalies, 3,8 mln. registravosi laikinam prieglobsčiui Europoje, o 6,6 mln. buvo perkelti ar persikėlė šalies viduje. Nors Ukrainoje žmonių su negalia skaičius viršija 2,7 milijono, o dar apie 2 mln. serga retomis ar lėtinėmis ligomis, tikslių skaičių apie žmonių su negalia perkėlimą ar persikėlimą šalies viduje ar į užsienį nėra. Nėra duomenų, kiek žmonių su negalia žuvo ar buvo sužeisti.

Dar balandžio mėnesį Jungtinių Tautų žmonių su negalia konvencijos komitete inicijavome susitikimą su Ukrainos negalią turinčių žmonių atstovais, kurie prisijungė nuotoliniu būdu, iš Kijevo slėptuvių ir bombarduojamo Mariupolio gatvių. Tuo remiantis pakvietėme šalis apsaugoti negalią turinčius žmones, įskaitant ieškančius prieglobsčio už Ukrainos ribų, nuo pragaištingų karo pasekmių, suteikiant jiems prieinamą informaciją, pritaikant gyvenimo sąlygas, užtikrinant prieinamumą prie saugių vietų. Pakvietėme karo pabėgėlius priimančias šalis užtikrinti, kad žmonės su negalia būtų apsaugoti, jiems būtų užtikrinamas prieinamumas prie humanitarinės pagalbos atsižvelgiant į individualius jų poreikius. Priminėme, kad vaikai su negalia negali būti atskirti nuo jų šeimų, Rusijos Federaciją pakvietėme nutraukti žiaurumus, gerbti žmogaus teises ir priimtus tarptautinius įsipareigojimus.

Klausymuose aptarė žmonių su negalia padėtį Ukrainoje

Apgailėtina, bet Rusijos žiaurumai Ukrainoje tęsiasi, o Jungtinės Tautos Ukrainoje paskelbė patį aukščiausiąjį kritinės padėties lygį. Gavęs nerimą keliančios informacijos, JT Žmonių su negalia komitetas rugpjūčio 16 ir 18 d. pakvietė su karu Ukrainoje susijusias šalis į klausymus dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje. Klausymai surengti remiantis JT Žmonių su negalia teisių Konvencijos 36.1. ir 11 straipsniais, kurios pirmasis leidžia komitetui pareikalauti iš Šalies narės daugiau informacijos, o antrasis nusako Šalių narių įsipareigojimus pavojingose situacijose ir humanitarinės krizių atveju šalyse. Klausymai rengti atsižvelgiant į Ženevos konvenciją (IV) dėl civilių apsaugos karo metu, kurią tiek Ukraina, tiek Rusijos Federacija yra ratifikavusios. Ženevos konvencijoje aiškiai įvardinti šalių įsipareigojimai karo metu užtikrinti žmonių su negalia saugumą ir apsaugą nuo smurto, prievartinio sulaikymo kankinimų, kolektyvinės bausmės, paėmimo įkaitais.

Klausymuose dalyvavo tarptautinių ir nacionalinių žmonių su negalia organizacijų atstovai, kare dalyvaujančių valstybių atstovai, taip pat buvo pakviesti karo pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus priimančių šalių atstovai. Rusija paprieštaravo šiems klausymams ir atsisakė dalyvauti, kas, numanomai, parodo jos požiūrį į savo įsipareigojimus tarptautinei teisei. Pasisakė Ukrainos, Lietuvos, Turkijos, Moldovos, Latvijos atstovai, dar kitos šalys pateikė ataskaitas raštu apie jų šalyse taikomas pagalbos priemones priimtiems Ukrainos karo pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams su negalia. Dėl tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainos žmonėms su negalia taip pat pasisakė Europos Komisijos atstovai.

Karo apžvalgose žmonės su negalia – nematomi

Ukrainos nacionalinė žmonių su negalia asamblėja savo pranešime paskelbė, kad mažiausiai 400 tūkst. žmonių su negalia, arba 15 proc. visos jų populiacijos, paliko Ukrainą, o 33 tūkstančiai evakavosi šalies viduje. Tačiau, anot Asamblėjos, tikslūs persikėlusių ar perkeltų žmonių su negalia skaičiai nėra žinomi. Dėl labai didelės statistikos stokos, Rusijos invazijos poveikį patiriantys žmonės su negalia yra nematomi karo apžvalgose, neretai lieka humanitarinės pagalbos nuošalyje, tiek perkeltieji Ukrainos viduje, įskaitant likusiuosius karinių veiksmų ar okupuotoje zonose, tiek besitraukiantieji į užsienio šalis, įskaitant valstybių sienų perėjimo punktus.

Panašios tendencijos vyrauja ir karo pabėgėlius su negalia priimančiose šalyse. Lietuvoje jau skaičiuojama per 60 tūkst. karo pabėgėlių: mūsų šalis jau užima trečią vietą ES pagal pabėgėlių skaičių, tenkantį vienam gyventojui. Man nepavyko rasti Ukrainos pabėgėlių su negalia statistikos Lietuvoje, juolab išskaidytos pagal negalios tipą ar kt. Neabejotina, kad statistikos stoka apsunkina supratimą apie būtinus žmonių su negalia poreikius ir pagalbos veiksmingumą. Tačiau Jungtinių Tautų turimi duomenys rodo, kad 13 proc. visų Ukrainos pabėgėlių šeimų bent vienas narys yra su negalia, o 9 proc. – su sunkia liga.

Nuo pat karo pradžios – didžiuliai sunkumai

Remiantis humanitarinės pagalbos ir negalios srityse dirbančių organizacijų teikiama informacija, žmonės su negalia, įskaitant vaikus, dėl Rusijos pradėtų karo veiksmų patiria pačias didžiausias, dar didesnes nei kiti, rizikas, įskaitant skurdą, smurtą, apleistumą, sužeidimus ar mirtį. Evakuacijos planai ir priemonės yra nepritaikyti žmonėms su negalia. Informacija apie pavojus televizijos programose nėra verčiama į gestų kalbą. Nepateikiama supaprastinta informacija žmonėms su kognityviniais sutrikimais. Jiems labai trūksta prieinamumo prie priemonių, skelbiančių informaciją apie pavojus ir evakuaciją ieškant prieglobsčio nuo apšaudymų ir bombardavimo. Dėl fizinio ir informacinio prieinamumo stokos gyvenamosiose aplinkose, žmonės su negalia negali pabėgti iš karinių veiksmų zonų, ieškotis saugių vietų, maisto, sveikatos priežiūros punktų. Bėgdami nuo apšaudymų, žmonės neretai palieka jų savarankiškam judėjimui būtinas technines priemones, įskaitant vežimėlius, vaikštynes ir kita. Kaimiškose vietovėse praktiškai visa pagalbos ir paslaugų sistema liovėsi egzistavusi. Dėl humanitarinės pagalbos nepasiekiamumo ir neprieinamumo, žmonės su negalia Ukrainoje atsidūrė socialinėje izoliacijoje, atskirti nuo artimųjų, savo bendruomenių.

Dėl informacijos ir prieglobsčio vietų neprieinamumo, pagalbinių priemonių, įskaitant vežimėlius, trūkumo daugelis jų yra priversti likti namuose bombardavimo ir apšaudymų metu. Kaip buvo pranešta žiniasklaidoje, tragiškas įvykis įvyko Charkivo mieste, kur rusų raketa nukrito ant bendrabučio užmušė septyniolika žmonių, iš kurių didžiuma – kurtieji, negalėję pabėgti iš namų pavojaus akivaizdoje dėl išankstinių evakuacinių priemonių, įskaitant informacijos, neprieinamumo. Be to, kaip pranešė viena iš Ukrainos žmonių su negalia organizacijų, vaikai su intelekto negalia, su psichosocialinėmis negaliomis ir autistiški vaikai, išsigandę aplink vykstančių šaudymų ir bombardavimo, ar perpildytų slėptuvių ir traukinių, atsisakydavo palikti namus, taip likdavo praktiškai neapsaugoti nuo mirtino pavojaus. Kaip teigė vienos žmonių su negalia organizacijos atstovė, „nuo pat pirmųjų karo dienų mes susidūrėme su apšaudymu ir bombardavimu, didžiule evakuacijos priemonių trūkumo ir informacijos prieinamumo problema, ypač tai patyrė sensorinių negalių ir didelių poreikių pagalbai turintys žmonės. Per pirmąjį karo mėnesį mums pavyko evakuoti daugiau nei keturis šimtus žmonių, tarp jų žmones, vaikštančius tik vaikštynių pagalba“.

Žmonių su negalia organizacijos – ignoruojamos

Daugybė žmonių su negalia negavo jiems reikalingos pritaikytos humanitarinės pagalbos. Ukrainos žmonių su negalia organizacijų atstovai išsakė susirūpinimą, kad priemonės, kurių imtasi siekiant ištirti nusikaltimus žmoniškumui ir žmogaus teisių pažeidimus, neįtraukia žmonių su negalia ar jų organizacijų atstovų. Be to, organizacijų atstovų teigimu, Ukrainos vyriausybė ir savivaldybės nekreipė dėmesio į jų pasiūlymus dėl evakuacijos priemonių prieinamumo ir pasiekiamumo gerinimo. Su žmonių su negalia organizacijomis nesikonsultuojama, jiems pritaikyta pagalba teikiama labai retai. Kiekvienas gelbėjasi, kaip kas gali. Kaip praneša žmonių su negalia organizacijos, Rusijos sukeltas karas ir tai, kad vyriausybės bei savivaldybės negerina evakuacijos priemonių pasiekiamumo ir prieinamumo, labai rimtai pažeidė organizacijų pajėgumą teikti pagalbą žmonėms su negalia. Negana to, daugelis tarptautinių humanitarinės pagalbos organizacijų mažai teprisideda prie pagalbos žmonėms su negalia pavojingose situacijose. Nepaisant to, yra kelios tarptautinės organizacijos, antai, „Inclusion Europe“ („Įtrauki Europa“), kuri, lėšų pritraukimo kampanijos būdu, surinko daugiau kaip pusę milijono eurų ir paskyrė juos žmonių su intelekto negalia organizacijoms, kad šios padėtų intelekto negalią turintiems žmonėms evakuotis pavojingų situacijų atveju.

Prie Lietuvos sienų trūksta pritaikymų pagal negalią. Fizinę, regos, klausos, intelekto, psichosocialines ir kitas negalias turintiems žmonėms reikalingi įvairūs ir skirtingi pritaikymai, kad jie gautų visą reikalingą informaciją ir pagalbą. Tačiau trūksta priemonių, leidžiančių palaikyti kontaktus su artimaisiais, rūbų, maisto, asmeninės higienos priemonių, neretai ir asmens dokumentų, sąlygų miegui. Daugelis jų, bėgdami iš karo veiksmų zonų, prarado šeimos paramą ir specialistų pagalbą. Be artimųjų ir bendruomenės pagalbos, pabėgėliai su negalia neretai negali pasinaudoti humanitarinės pagalbos priemonėmis, tiek persikeldami šalies viduje, tiek bėgdami į užsienį.

Išaugo reabilitacijos paslaugų poreikis

Karinė Rusijos agresija ne tik iš esmės paveikė žmonių su negalia gyvenimus, bet daug žmonių fiziškai ar psichiškai traumavo, negalia tapo jų gyvenimo dalimi. Humanitarinės organizacijos praneša apie daugybines žmonių patiriamas traumas, dėl ko daugybei žmonių prireikė įvairių medicinos ir reabilitacijos paslaugų. Žmonės, patyrę amputacijas, nudegimus, psichiką traumuojančius įvykius, išgyvenę agresijas lyties pagrindu susiduria su smarkiai išaugusiu reabilitacijos paslaugų ir specialistų didžiuliu poreikiu ir trūkumu.

Moterys, vaikai, seni žmonės patiria dar didesnes rizikas nei kiti, įskaitant atskyrimą nuo šeimos, judėjimo ribojimus, smurtą lyties pagrindu. Pašaukus juos lydinčius suaugusius vyrus privalomajai karinei tarnybai, moterys ir mergaitės su negalia atsidūrė ypač padidintoje smurto ir prievartos lyties pagrindu rizikoje, įskaitant seksualinį išnaudojimą.

Tarptautinis medicinos žurnalas „The Lancet“ rugpjūtį paskelbė), kad Ukrainos sveikatos paslaugų tinklo sumaitojimas, kartu su žmonių patirtomis karo traumomis bei prievarta perkeltais žmonėmis, sukurs milžinišką reabilitacijos paslaugų poreikį šalyje. Kita vertus, kaip pažymi žurnalas, reabilitacija retai yra prioretizuojama konfliktų pradžioje, kas nulemia pražūtingas pasekmes sužeistiesiems ir neįgaliesiems. Dar veikianti sveikatos sistema būna perpildyta ir nebepajėgi atliepti į traumas patyrusių žmonių poreikius. „The Lancet“ ragina Ukrainos vyriausybę kuo greičiau pripažinti reabilitacijos specialistų kvalifikacijas, rengti juos, įtraukti reabilitacijos skubią plėtotę į tarptautinių Ukrainos donorų ir humanitarinių organizacijų atsako į Rusijos agresiją strategijas ir veiksmų planus.

90 tūkst. vaikų – apgyvendinti globos, gydymo ir švietimo institucijose

Ypač rimtas karo pasekmes patyrė institucijose apgyvendinti vaikai. Net 90 tūkst. vaikų yra vieno ar kito tipo globos, gydymo ar edukacinėse institucijose, įskaitant kūdikių ir našlaičių namus, mokyklas – internatus ir pan. Tarp jų – daug vaikų su viena ar kita negalia, dažnai netekusių tėvų globos. Jau ir taip atskirti nuo visuomenės institucinėse gyvenamosiose aplinkose, karo sąlygomis tie vaikai atsidūrė dar didesnėje atskirtyje nuo įprastų žmonių bendruomenių ir vaikų aplinkų. Klausymų metu pabrėžtas ypač didelis poreikis padėti vaikams su negalia, perkeltiems Ukrainos viduje ar išvykusiems į užsienio šalis, suteikti galimybę mokytis įtraukiose ugdymosi aplinkose.

Kaip pažymėta klausymų Komitete metu, okupuotose teritorijose pasilikę žmonės su negalia Ukrainoje patiria rusų armijos žiaurumus, įskaitant ir vadinamuosiuose žaliuosiuose koridoriuose ir filtravimo stovyklose. Rusijos armija panaudojo globos instituciją savo daliniams apsistoti. Nors labai mažai žinių ateina iš okupuotų teritorijų, sužinota, kad du globos įstaigoje apgyvendinti žmonės su negalia ten mirė dėl ypač blogų sąlygų, kiti dešimt buvo deportuoti į Rusiją, dar kitų trijų likimas nežinomas. Mokyklą Jahidne kaime Černichivo apskrityje pavertus karine Rusijos armijos baze, penki žmonės su negalia buvo areštuoti rusų karių ir panaudoti gyvuoju skydu, taip juos priverčiant patirti žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį su jais. Be to, kaip pranešta, Rusijos armijai neleidus evakuotis, penkiolika žmonių su negalia mirė globos institucijoje. Komitetas taip pat išgirdo, kad okupuotose teritorijose žmonės su negalia nebuvo prileisti prie medicininės, techninės pagalbos priemonių, patyrė Rusijos karių žiaurų elgesį. Komitetui pranešta ir apie tai, kad nemažai žmonių su negalia buvo deportuoti į atokius Rusijos rajonus.

Globos institucijos – mirtinai pavojinga vieta gyventi

Karas atskleidė siaubingas gyvenimo sąlygas globos institucijose Ukrainoje, taip vadinamuose psichoneurologiniuose internatuose, kuriuose dar nuo sovietinių laikų žmonės su negalia buvo masiškai apgyvendinami. Dar 2015 metais Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas, kuriame tuomet buvau vienas iš jo pranešėjų Ukrainos ataskaitos klausimu, išreiškė gilų susirūpinimą dėl žmonių su negalia, įskaitant vaikus, institucionalizavimo ir paprašė imtis skubių priemonių kuo greičiau pradėti jų deinstitucionalizavimą, kartu sukuriant pagalbos ir paslaugų tinklą bendruomenėje, kas leistų žmonėms su negalia gyventi savarankiškai, lygiai su visais. Kiek man teko stebėti, po šalies ataskaitos vertinimo JT komitete, Ukrainoje buvo padaryta labai nedidelė pažanga. Kaip pranešta Komitetui, 2022 m. Ukrainoje 43 300 žmonių su negalia vis tebegyveno 282 globos institucijose.

Rusijos karinė invazija bloškė trapų deinstitucionalizacijos procesą Ukrainoje į naujus verpetus. Globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai tapo priverstiniu prieglobsčiu dėl karo veiksmų perkeltiems žmonės su negalia, įskaitant ir institucijas, skirtas vaikams su negalia. Tai lėmė, kad jau ir taip ypač prastos gyvenimo sąlygos institucijose tapo siaubingomis. Globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai jau ir taip yra atskirti nuo visuomenės, nuo įprastų ir bendrų žmonių gyvenimo aplinkų, o jas perpildžius pabėgėliais su negalia gyvenimo sąlygos čia tapo nepakenčiamomis. Didžiuliai elementarios higienos, gyvenamosios erdvės, pagalbos, techninių priemonių, kvalifikuotų specialistų ir visko, ko reikia žmogiškiesiems poreikiams, trūkumai radikaliai viktimizavo žmones su negalia. Dalis institucijų personalo dėl karo pavojaus pasitraukė, likusieji yra ant visiško išsekimo ribos, kas dar labiau padidina institucijose patalpintų žmonių su negalia apleistumo, išnaudojimo, prievartos riziką. Sveikatos priežiūros stoka globos institucijoje Borodiankoje lėmė tragišką 12 rezidentų su intelekto ir psichosocialine negalia žūtį. Karas parodė, kad globos institucijos yra mirtinai pavojinga vieta gyventi.

Žmogaus teisių įgyvendinimas turi būti prioritetu

Ukraina nuo 2010 m. yra Jungtinių Tautų Žmonių su negalia konvencijos šalis narė. Šalies narės įsipareigojimai numato, kad žmonės su negalia, kokios pagalbos jiems bereikėtų, turi teisę savarankiškai gyventi lygiomis teisėms su visais žmonėmis bendruomenėje, nepatirti diskriminacijos negalios pagrindu, būti įtrauktiems į visuomenę lygiai su visais, tuo tikslu gauti visų reikalingą pagalbą, būtiną visiškai jų lygybei ir socialinei įtraukčiai užtikrinti.

Tenka pastebėti, kad Ukrainos vyriausybei, susitelkusiai į gynybą nuo karinės Rusijos invazijos, per sunku užsiimti ir žmonių su negalia teisių standartų įgyvendinimu, įskaitant lygybę su visais žmonėmis užtikrinant sąlygas gyventi savarankiškai, pagalbą, informacijos ir paslaugų prieinamumą ir sąlygų pritaikymą, pagal įsipareigojimus JT Neįgaliųjų teisių konvencijai. Kita vertus, tarptautinė žmogaus teisių teisė, įskaitant minimą Konvenciją, nenumato, kad kritinės padėties atveju, karinės ar gamtinės kilmės ji bebūtų, gali būti nepaisoma žmogaus teisių įsipareigojimų ar jų įgyvendinimas gali būti atidedamas. Priešingai, kritinės padėties atveju, žmogaus teisių įgyvendinimas turi būti valstybių prioritetu.

Reaguojant į kritinę globos institucijose ir psichoneurologiniuose internatuose apgyvendintų vaikų padėtį, vaikų su negalia globa šeimose, prigimtinėse ar alternatyviose, turi būti prioretizuojama, suteikiant šeimai ir vaikui su negalia visą jiems būtiną pagalbą ir paslaugas bendruomenėje, ką dar balandį visas Konvencijos šalis nares pakvietė įgyvendinti du JT žmogaus teisių komitetai – žmonių su negalia ir vaiko teisių. Šios Konvencijos narės taip pat yra įsipareigojusios įgyvendinti ir suaugusių žmonių su negalia teisę gyventi ne atskirose specializuotose vietose, bet savarankiškai bendruomenėje, lygiai su visais, tam gaunant jiems būtiną asmeninę pagalbą ir prieinamumą prie bendruomenės paslaugų.

Žmonių su negalia teisės, įvardintos JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje, aiškiai ir nedviprasmiškai pasako, kad lygybė ir laisvė, savarankiškas gyvenimas ir autonomija, asmeninė pagalba bendruomenėje, viešųjų sveikatos, švietimo, transporto paslaugų prieinamumas turi būti prioritetas net ir ištikus kritinei padėčiai ir humanitarinei krizei.

Žmonėms su negalia turi būti teikiama pirmenybė

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas savo 27-osios sesijos pabaigoje pažymėjo, kad ypač svarbu aktyviai įtraukti žmonių su negalia organizacijas į tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainai planavimą, lėšų skirstymą ir įgyvendinimą. Tai liečia ir Europos Sąjungos teikiamą humanitarinę pagalbą. Jau pastebėta, kad ES lėšomis statomos naujos globos institucijos, taip toliau tęsiant žmonių su negalia institucionalizavimą. Ne kartą tarptautiniuose forumuose dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje esu išsakęs Konvencijos komiteto poziciją, kad tiek Ukrainos vyriausybė, tiek Ukrainai pagalbą teikiančios tarptautinės organizacijos privalo prioretizuoti žmones su negalia pagalbos Ukrainai ir jos atstatymo strategijose ir veiksmų planuose kaip vieną labiausiai pažeidžiamų žmonių grupių, aiškiai atpažįstant saugumo, apsaugos ir pagalbos priemones, būtinas vaikams, moterims, seniems žmonėms su negalia, taip pat pripažįstant negalių ir pagalbos poreikių įvairovę. Visos priemonės namuose privalo būti nukreiptos į lygybės su visais žmonėmis ir socialinės įtraukties tikslą, įskaitant lygią žmonių su negalia teisę gyventi bendruomenėje ir gauti jiems būtiną pagalbą šiai teisei įgyvendinti.

Tai, kas atsitiko ir vis dar tebeatsitinka žmonėms su negalia Ukrainoje Rusijos invazijos metu, parodo žmonių su negalia pažeidžiamumą ekstremaliose situacijose, kylantį iš valstybių nepasirengimo kritinėms situacijoms. Pagalbos ir apsaugos protokolai ir priemonės nėra įtraukūs, nėra nepritaikyti negalią turintiems žmonėms, jų įvairovei. Jei pagalbos ir apsaugos priemonės nėra įtraukios ar pritaikytos, žmonės su negalia tampa neproporcingai pažeidžiami, lyginant su kitais. Todėl ir Lietuvoje būtina kuo labiau į pagalbos priemonių ir protokolų kūrimą įtraukti žmonių su negalia įvairovei atstovaujančias organizacijas, kurios geriausiai pasakys, kas ekstremaliose situacijose reikalinga kurtiesiems, neregiams, žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia, autistiškiems žmonėms, žmonėms su fizine negalia ir kitiems, turintiems negalių ir sergančių įvairiomis ligomis. Nėra ko laukti, kol ekstremali situacija ištiks, nesvarbu, dar karinė, gamtinė ar dar kitokia humanitarinė situacija. Ruoštis reikėjo pradėti jau vakar, o jei nepradėta – būtina pradėti nedelsiant.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: