Organizatorių archyvo nuotr.

Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo premija (5 tūkst. eurų) paskirta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, kuriuo jis atkreipė plačiosios visuomenės dėmesį į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.

Kaip pasakoja M. Survila, mes, žmonės, esame atsakingi už tai, kad nyksta senieji miškai. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia bus visuomenė ir kur mes gyvensime. Pasako jo, lietuviai turi dar tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti. „Studijų metais galvodavau – kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoju – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir, dėka to, geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. Kuo toliau, tuo tai labiau matosi.  O mes, miškų vertę skaičiuojantys ne pinigine išraiška, tokių resursų neturime. Tačiau kas mus visus vienija – įsitikinimas širdyje, kad esame teisūs, ir didžiulis noras prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo. O tokių miškų išlikimu besirūpinančių žmonių yra daug“, – tikina Prezidento V. Adamkaus premijos laureatas M. Survila.

Interviu su gamtininku ir režisieriumi – apie filmą „Sengirė“, problemas, su kuriomis susiduria „šiuolaikinis miškas“, ir kodėl miškas yra visuotinė vertybė.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado miškas?

Miškuose, pelkėse vaikščiodavau ir mėgdavau būti nuo pat vaikystės. Vaikai turi stiprų sąžiningumo jausmą – kuomet ateini ir pamatai, kad iškirstas tavo mėgstamas miškas, pasidaro liūdna. Tada pradedi galvoti, ką daryti su tuo liūdesiu… Kaip vaikas, žinoma, nieko per daug negali padaryti, todėl pasirinkau fotografuoti miško grožį, jo gyvūnus, paukščius ir jų lizdus.

Tuometinė mano biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, pamačiusi darytas nuotraukas, paskatino visa tai apibendrinti – taip gimė pirmieji vaikiški-moksliniai darbai (nuotraukos ir jų aprašymas, kada ir kur tai pavyko užfiksuoti), pradėjau važinėti po jaunųjų mokslininkų konkursus.

Mokyklos laikais būdavau vienišas, nepritapėlis – bendraamžiai ieškodavo nuotykių, rinkdavosi baliavoti, o mes su broliu nuotykių ieškodavome gamtoje, braidydavome po nendrynus iki pusės, ieškodavome lingių lizdų. Kaip vėliau sakydavo senelis: „Mindaugas grįžta, sėda ant sava motacykla ir lakia pas sava paukštytes“.

Nuo penktos klasės žinojau, kad būsiu biologas. Todėl kryptingai mokiausi, ir pavyko ne tik įstoti į biologiją, bet ir sėkmingai užbaigti studijas, nors pirmieji kursai buvo sunkūs – chemijų keturios rūšys, fizika, aukštoji matematika… Galvodavau, dieve, dieve, ką aš čia darau, aš gi tik į mišką pas savo tuos paukščiukus noriu.

Ir dabar, jeigu man būna blogai – važiuoju į mišką. Atrodo, ten nieko neveiki, sugaišti tik laiką, tačiau mintys visos susidėlioja, nurimsti ir tarsi ateina atsakymas, ką reikia daryti, kad pasiektum savo tikslų.

Organizatorių archyvo nuotr.

Kada pradėjote filmuoti?

Filmuoti norėjau dar mokykloje, tačiau tuomet filmavimo kameros kainavo panašiai kaip namas. Pamenu, kai buvau devintoje klasėje, atvažiavo televizija filmuoti, kaip aš vaikštau po miškus. Man ta televizinė kamera atrodė kaip didžiausias stebuklas, aš vien tik į ją ir žiūrėjau. Filmavimų pabaigoje įsidrąsinau paprašyti pažiūrėti „pro akutę“. Ir dabar dar puikiai prisimenu, kur koks mygtukas, kaip ją apglėbti, net ir kameros kvapą atmenu…

Kai buvau jau studentas, antrame kurse brolis iš JAV lauktuvių parvežė videokamerą – tokią mažytę, ir kokybė jos buvo labai prasta, tačiau tada man tai buvo pati didžiausia ir vertingiausia dovana. Taip pradėjau po truputį ir filmuoti.

Ar tada ir gimė idėja sukurti filmą apie mišką?

Taip, labai norėjosi papasakoti žmonėms, kaip aš matau mišką ir su kokiomis problemomis susiduria gamta. Iš pradžių turėjau idėją sukurti tradicinį filmą apie gamtą, t. y. rodyti vaizdus ir užkadriniu balsu pasakoti, kas vyksta. Tačiau suvokiau, kad dauguma žmonių, kurie nesidomi gamta, tokių filmų nemėgsta ir jų nežiūri.

Suvokiau, kad žmonės myli tada, kai pažįsta, o saugo tada, kai jau myli. Tikslas buvo, kad žmonės įsimylėtų mišką. Tuomet vyko ilgas pasiruošimas sukurti tokį filmą, kuris būtų įdomus žmonėms, kurie nemėgsta „tipinių filmų apie gamtą“.

Pasirinkome „eiti per širdis“ ir pasakoti apie miško privalumus, jo grožį ir gyventojus, o ne rėkti apie egzistuojančias akivaizdžias problemas. Tai nėra mokslinis filmas – esu tarpininkas tarp mokslo ir paprastų žmonių.

Visgi kino teatrai buvo skeptiški tokiam „Sengirės“ kuriamam formatui, kuriame nėra užkadrinio balso ir muzikos, o patys kadrai gana ilgi, todėl prognozavo, kad filmas nebus populiarus. Tačiau mes likome su komanda prie tokio „rizikingai kitokio“, mums patinkančio formato, ir, visų nuostabai, tai pasiteisino – dokumentinio filmo žiūrimumas sumušė visus rekordus. Jis buvo rodomas nuo Lietuvos iki Sidnėjaus, Tokijaus, Niujorko. Kas įdomiausia, nors publika ir jos santykis su mišku labai skyrėsi, po filmo visur būdavo tie patys klausimai ir tas pats jausmas, nes giliai – visų genai tie patys.

Kuo ypatinga sengirė – kitaip tariant, senas miškas?

Jeigu, tarkim, Egipto piramidę su šiuolaikine technika galima išardyti ir vėl sustatyti atgal, tai, iškirtus Sengirę, niekada „nesustatysi“ taip, kaip buvo, ir apskritai reiks laukti kelis šimtus metų, kad sugrįžtų Sengirė su savo 10 tūkst. įvairiausių rūšių. Senas medis, kad ir mieste, žmogui daug vertingesnis, nei pasodintas jaunas – duoda daugiau drėgmės, mažina temperatūrą ir palaiko bioįvairovę. Juolab kad mokslininkai dar iki galo nežino, ką mes turime miškuose ir kuo tai galėtų būti naudinga žmonijai, pavyzdžiui, virš 30 proc. grybų, kurie nėra ištirti, slepiasi po žeme.

Labiausiai miškų saugojimu ir atkūrimu šiuo metu pasaulyje rūpinasi Anglija ir Danija – valstybės, kurios savo miškus praktiškai visai sunaikino ir tik supratusios, ką iš tiesų prarado, pradėjo elgtis kitaip. Pamenu, kaip danai, atvažiavę į Lietuvą ir pamatę vieversį, liko sužavėti, jiems tai kaip stebuklas, nes Danijoje vieversiai jau didžiulė retenybė – ten tiek išsiplėtęs žemės ūkis, kad vieversiams nėra kur gyventi.

Po „Sengirės“ filmo seanso užsieniečiai labai pavydžiai sakydavo – kokie jūs laimingi, kad turite tokius miškus. Tačiau  vėliau jiems tekdavo paaiškinti, kad šis filmas „sudėtas“ iš mažyčių, pačių vertingiausių Lietuvos miško lopinėlių. Filmas – tai pasaka apie girią, kurios neturime. Tačiau, palyginus su kitomis valstybėmis, dar turime tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti.

Dažnai mokiniams sakau, ką daryti miške – vasarą nueiti į mišką, susirasti kokį nors seną medį ar kelmą, pasirinkti popieriaus A4 dydžio plotą ir į jį žiūrėti bei įsižiūrėti 15 minučių, niekur nesiblaškant. Matysit, kiek ten yra įvairios gyvybės. Dažnai, žiūrint į tokį mažą plotelį, ateina suvokimas, koks didingas ir įvairus pats senas miškas.

Organizatorių archyvo nuotr.

Kaip vertinate miškų situaciją Lietuvoje?

Miškų situacija Lietuvoje negerėja, o miško pramoninkų nors ir yra nedaug, bet jie labai galingi. Negalėjau patikėti išgirdęs buvusio aplinkos ministro žodžius, kad reikia apmokestinti tokius miškus, kurie yra nekertami, o tuos, kurie kertami, nuo mokesčių atleisti. Sunkiai suvokiama, bet taip, tokie žodžiai nuskambėjo garsiai iš aplinkos ministro.

Dabar po truputį ruošiamasi jauninti kertamų medžių amžių. Tačiau, aktyvios visuomenės dėka, tai kol kas pavyksta pristabdyti. Visgi labai svarbu, kad tokių aktyvių žmonių atsirastų kur kas daugiau. Žmonėms reikia pamiršti tą sovietinį mąstymą, kad aš esu mažas sraigtelis ir nieko nelemiu. Tai yra labai klaidingas įsitikinimas, ir tokia ideologija siekiama dusinti visuomenę. Tik visuomenės kritinė masė, kuri iš tiesų yra įsigilinusi į klausimus, susijusius su miškais, gali daryti įtaką patiems politikams. Nes renkami politikai, norėdami atsidurti ar išsilaikyti politinėje erdvėje, turi atsižvelgti į žmonių lūkesčius. Palaipsniui tai ir matome – jei užpraeituose rinkimuose į savo partijos programą aplinkosauginius klausimus buvo įrašiusi tik viena partija, tai šiuose rinkimuose tai buvo padariusios  daugelis partijų.

ES deklaruoja, kad 10 procentų šalies teritorijos turi būti griežtai saugoma. Biologams savaime aišku, kad griežtai saugoma ten, kur visiškai nesikiša žmogus. O kaip „griežtai saugomą“ apibrėš politikai – kol kas neaišku. Labai tikiuosi, kad visuomenė bus aktyvi ir bus priimti gamtai, o ne pramonininkams palankesni sprendimai.

Ką Jums asmeniškai reiškia Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo skirta premija?

Esu gavęs įvairių apdovanojimų, tačiau šis man iš tiesų reiškia labai daug ir jį priimti birželio 5 d. – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode bus didelė garbė. Šis įvertinimas yra ne man, bet visai „Sengirės“ filmo ir „Sengirės fondo“ komandai, kurioje savanoriškai dirba virš 40-ies aktyvių žmonių. Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė ir galiu su jais būti bei mokytis iš nuostabios komandos.

Šis įvertinimas – lyg užtaisas daugeliui metų eiti į priekį ir bus kaip priminimas nesustoti, kai būna sunku.

Lietuvoje yra labai daug gamtai nusipelniusių žmonių, ir tikrai nesijaučiu išskirtinis. Esame skirtingi, dirbame skirtingais metodais, tačiau dėl vieno bendro tikslo – natūralios gamtos išsaugojimo. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems žmonėms, nevyriausybinėms organizacijoms už didžiulį kasdieninį darbą. Be Jūsų, mielieji, Lietuva būtų gerokai, gerokai niūresnė.

Ar esate numatęs, kaip panaudosite premiją (5 tūkst. eurų)?

Premija – nuveiktų darbų įvertinimas. Tad nesustosime ir pusę sumos skirsime tolesnei švietėjiškai veiklai (interaktyvios platformos kūrimui), o likusius pinigus – Sengirės fondui, kuris vykdo tiesioginę senųjų Lietuvos miškų įsigijimo ir saugojimo veiklą. Nupirktu dar vienu sklypu galės džiaugtis ne viena žmonių karta. Manau, tai vienas iš geriausių būdų įprasminti jo ekscelencijos Valdo Adamkaus įvertinimą.

Kai tik įkūrėme Sengirės fondą, tikėjausi  per metus surinkti apie 8 tūkst. eurų, o susirinkome 128 tūkstančius. Tai parodo, kad yra labai daug žmonių, kurie nors ir po keletą eurų, bet nori prisidėti prie Lietuvos miškų, su visa gyvybe juose, išsaugojimo. Ir tai suteikia vilties.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: