Kino filmo "First reformed" kadras

Ką daryti, jei nebežinai, kas esi? Tokia gyvenimo beprasmybė ir asmenybės dualizmas užkoduotas neeilinėje bei labai komplikuotoje praėjusių metų juostoje „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. „First reformed“). Nestandartinis režisūrinis sprendimas, šiuo atveju, yra pagirtinas sprendimas, mat kino juostą galime palikti detaliai analizei išskiriant bent tris interpretavimo būdus. Vien tik dėl šios priežasties, filmą verta įtraukti į geriausiųjų sąrašo viršūnę. Juostoje vaizduojamas šiuolaikinis ekstremizmo laikotarpis, kurio sūkury blaškosi pasimetęs pastorius, bandantis padėti vietos bendruomenei. Jo pastangos nepasiteisina. Ypač po to, kai šis, žinodamas apie vyro norą nusižudyti, nesugeba užkirsti nelaimei kelio.

Filmas priskiriamas trilerio žanrui ir tai yra neabejotinai teisingas faktas. Kino juostos režisierius Paulas Schraderis drąsiai filmo scenose rodo srūvantį kraują, persiskverbiantį per sniego baltumo kunigo apsiaustą ar laisvai tekančias ašaras, skausmingai besiliejančias iš ką tik artimojo netektį išgyvenusių melsvų jaunos moters akių. Tokie momentai pastato žiūrovą į nepatogią padėtį, rodos, norisi nusisukti ir nežiūrėti. Visa šį komplektą vainikuoja kameros nejudrumas. Kiekvienas kadras nufilmuotas stacionariai, kuomet kamera nekeičia pozicijos. Atrodo, kad galerijoje stebime paveikslą, kuriame vaizduojami ryškūs veikėjai blankiame įrėmintame fone, išgyvenantys savą gyvenimo dramą. Jos negalime pakeisti, tad liekame stebėtojo pozicijoje.

First reformed 2

„Ar gali Dievas mums atleisti už tai, ką padarėme su šiuo pasauliu?“, – mįslingai klausia pagrindinis veikėjas pastorius Ernstas Tolleris, įkūnijamas žinomo aktoriaus Ethan Hawke. Meniška juosta išlaiko savo poetiškumą iki pat dramatiškos filmo pabaigos. Pirmiausia, visas filmas laviruoja tarp realybės ir netikėtumo ribos. Diskomfortą jaučia žiūrovas, mat toks jausmas lengvai perduodamas iš veikėjo Ernsto retrospektyvos. Buvęs karo kapelionas, reformuotos bažnyčios pastorius vis dar kovoja su tragišku sielvarto bei kaltės jausmu dėl kare žuvusio sūnaus netekties. Kasdienės rutinos Ernstas neįsivaizduoja be alkoholio. Vis dėlto, pastorius kiekvieną dieną skria laiko priverstinei savianalizei, kurios metu pastarasis dokumentuoja savo problemas ir dienos nuodėmes ranka fiksuoja ant švaraus popieriaus lapo.

First reformed 3

Maža bažnyčia, kurioje dirba Ernstas, nepritraukia tikinčiųjų dėmesio. Ją pramina „suvenyrų krautuve“, mat čia dažniau apsilanko smalsūs praeiviai ar turistai. Tokia depresiją varanti aplinka nepadeda pastoriui kovoti su savais demonais. Ernstas susipila likusią pustuštę viskio stiklinę, giliai įkvepia ir pasineria į apmąstymus. Nerami pastoriaus siela bei sudėtingas charakteris po truputi evoliucionuoja, rodos, tuoj pastarasis pasiduos ir iškels baltą vėliavą, pranešančią apie norą apskritai galutinai pasitraukti iš šio tragiškai nemielo pasaulio. Nepaisant to, už bažnyčios ribų nebeprisiverčiantis melstis pastorius, nepaleidžia paskutinių pašaukimo ir vilties likučių. Ernstas nori pasijausti vėl naudingas ir galintis pakeisti žmonių gyvenimus, tačiau šis niekaip nesugeba susitaikyti su savais trūkumais. Skausmą varančią dvasininko esybę pradeda pastebėti ir Ernsto kolegos. „Tau kiekviena valanda yra tamsiausia valanda“, – kandžiai šauna pastorius Jeffersas. Šis priduria, kad Ernstui derėtų „grįžti į tikrąjį pasaulį“ ir ten „kažką nuveikti“. Optimizmo banga, po tokių kolegos pareiškimų, ir taip konfliktuojanti dvasininko asmenybė, deja, neužsikrečia.

First reformed 4

Kaip Dievo tarnas turėtų reaguoti į tai, kas vyksta aplink? Ar jis turėtų sutikti su besikeičiančiais laikais ir prisitaikyti prie jo netenkinančios aplinkos? Ar Ernstas sugebės pažadinti vidinį balsą ir atgaivinti savo užmigusias moralinės imperijos vertybes? O gal šiam apskritai derėtų atsisakyti religinio kelio? Net jei ir sąžiningai bandytume vertinti, kiekvienas žiūrovas, greičiausiai, rinktųsi tarpusavyje kontrastingus atsakymus. Filmo režisierius, išlaikydamas įtemptą atmosfera viso filmo metu, pasiekia savo tikslą, sukeldamas žiūrovui daugiau įtarimus ar abejones kurstančių klausimų nei raminančių, niekam tikusių, abstrakčių atsakymų. Viena filme suprantama dogma aiški – mes toli už priimtinumo ribos. Taisyklės, kurios kažkada buvo labai griežtos, bet lengvai apčiuopiamos, priklausė nuo to, kas jas sulaužė. Rodos, Dievas buvo nupirktas ir parduotas. Tik silpnumo akimirkoje pastorius atmerkia anksčiau aklas akis tiesiai į žadinančią, nors ir nuviliančią, gyvenimo tiesos šviesą.

„Kai buvau jaunas, aš rašiau apie dvasinį gyvenimą, bet niekada nemaniau, kad pats sukursiu tokį filmą“, – neslepia juostos režisierius. „Pirmosios reformuotos bažnyčios“ idėja aštuntą dešimtmetį skaičiuojančiam režisieriui ir scenarijaus autoriui kilo dar prieš penkiasdešimt metų. „Kai tik aš pradėjau (rašyti), tai išėjo gana greitai“ – pasakoja Schraderis, kurio eilę metų kauptoje filmų scenarijų kolekcijoje puikuojasi tokie perlai kaip legendinė Martino Scorseses 1976 m. juosta „Taxi vairuotojas“ (angl. „Taxi Driver“). „Nemanau, kad menininkas turėtų uždrausti savo darbo interpretacijas. Užduotis yra paskatinti tokias interpretacijas.“, – priduria Schraderis, dar kartą įrodydamas, kad filmas „Pirmoji reformuota bažnyčia“ yra unikalus savo daugiareikšmėmis prasmėmis, atveriančiomis duris į neeilinį naratyvą. Niūri draminė juosta su trilerio elementais įspraudžia žiūrovą į kartais klaustrofobiją varančią aplinką, kurioje neišgirsime muzikos. Tiesą pasakius, jai filme nebelieka vietos. Čia specialieji efektai neblaško dėmesio. Čia parodomos emocijos, nors ir varančios į neviltį, bet paremtos realiais išgyvenimais. Ne be reikalo, šiuos patiria ne tik dvasininkai, bet ir paprasti mirtingieji.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: