Dokumentinio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kadras

Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ yra daugiau, nei dokumentinis filmas apie dviratininkus. Tai – estetinis perlas, kuris dviračių lenktynes pakylėja iki tikrosios Kančios aukštumų. Pelnęs jau ne vieną apdovanojimą ir pretenduojantis į „Oskarų“ nominaciją, šis filmas netrukus bus prieinamas VOD (filmų peržiūros internete) kataloguose. Su malonumu pranešame: jums nederėtų jo praleisti!

Vis dėlto, neprielankumas nugalėtojams, pirmenybę teikiant žaviesiems nevykėliams, garsėja kaip tipiškai prancūziška ir, kas be ko, erzinanti tradicija. Beje, frazę „žavūs nevykėliai“ dar 1966 m. išgarsino to paties pavadinimo Leonardo Coheno romanas (originalus pavadinimas „Beautiful Loosers“, – vert. past.). Labai gali būti, kad ši kontroversiška manija paplito toli už Prancūzijos ribų, ir kad pralaimėjimo menas sukelia smalsumą ar empatiją. Galiausiai, panašu, kad net kalbant vien tik apie dviračių sportą, mūsų Raymondas Poulidoras nebuvo vienintelis „pralaimėjusiųjų išaukštinimo“ tradiciją iliustruojantis sportininkas.

Bet kas tokie buvo ir kas yra šie nuostabieji lūzeriai, kodėl mums jie yra įdomūs? Juk, tuo pačiu, galėtume jausti šiokį tokį nepatiklumą jų atžvilgiu. Gerai žinome, kad kapitalizmas (kuriam – laimei ar deja – vargiai atsispiria sporto renginių industrija) perdirba viską iki paskutinio lašo. Taigi, galėtume įtarti, jog vadinamųjų gregorių (dviratininkų, kurie savo gyvenimą dedikuoja tam, kad pergalę pasiektų komandos lyderis, – vert. past.)garbinimo tradicijos laukia nemaži pokyčiai: o kas, jeigu jie, prisidengdami paklusnių kareivėlių nuopelnais, išties teturi vienintelį tikslą: pagrįsti mums įprastus lenktynių apibūdinimus, teigiančius, jog „čia silpnesnieji savaime lieka užnugaryje, o operacijų atstatytus nugalėtojus džiaugsmingai pasitinka minia“ ?

Garsas, kvėpavimas

Bet, kalbant apie „Nuostabiuosius lūzerius“, pakanka kelių filmo minučių, kad suprastum, jog režisieriui Arūnui Mateliui toks kalbėjimo būdas yra svetimas. Jam rūpi daug gilesni ir, dažnai, estetiniai klausimai. Būti lūzeriu nėra nei teigiama, nei neigiama savybė, tai – amatas: filmas šio teiginio nepagrindžia, nes tokia yra pradinė aksioma. Nereikia diskutuoti apie šią prieštaringą situaciją. Galbūt gregoriai nėra tokie talentingi, kaip jų globojami lyderiai, bet visiškai aišku yra ir tai, kad patys lyderiai niekada nelaimėtų, turėdami atlikti gregorių užduotis. Taigi, gregoris yra tarytum atsidūręs užburtame rate, nes manoma, kad jis maksimaliai išnaudoja savo galimybes, ir net peržengęs jų ribas jis vis vien tarnautų lyderio labui. Matelis to nekvestionuoja, o priima kaip faktą.

Nuostabieji luzeriai kadras

Dokumentinio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kadras

Visa A. Matelio filmo stiprybė paremta šia neutralia pozicija. Tai filmas, kurio ieškojimai yra estetiniai tikrąja šio žodžio prasme, kadangi, kūrėjų dėka, žiūrovai atsiduria taip arti, jog gali savo kailiu patirti sportininkų pojūčius ir emocijas. Kūrėjams buvo svarbu ne prisiartinti prie sportininkų, bet būti tarp jų.

Su tuo susijusi garso ir kvėpavimo svarba. Dar prieš išvysdami pirmąją figūrą – filmas prasideda tunelio tamsoje – girdime neaiškų žvangsėjimą, ataidintį iš uždaros patalpos. Šis lengvas instrumentų keliamas garsas galėtų priminti mums kiek prislopintą stalo įrankių žvangčiojimą restorane. Bet, filme pasirodžius šviesai, išgirstame kitą garsą – kvėpavimą. Padažnėjęs skubančiojo kvėpavimas, dusulys – nuolatinis pastangų palydovas – tarytum uždaro mus sportininkų galvose. Dusulys, susiliejantis su muzika, kurią taip pat veikia minamų pedalų ritmas. Be kita ko, girdime puikiai įvaldytą besimankštinančio kanadiečio Sveino Tufto kvėpavimą, kurio jaudinantis personažas spinduliuoja kone budistišką išmintį. Kvėpavimas tarp žodžių, tampantis svarbesniu už pačius žodžius.

Sužaloti kūnai, Kančia, kojų plovimas

Žiūrovui, atsidūrusiam radikaliai arti, suteikiama galimybė savo kailiu pajausti dviratininkų patiriamas kančias. Masinių griūčių scenas keičia reabilitacijos vaizdai, rūpesčio akimirkos. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – tai pasakojimas apie Kančią krikščioniškąja prasme: jie juda į priekį bet kokia kaina, trumpam įsikibę į važiuojantį medikų automobilį lukteli, kol bus dezinfekuotos jų žaizdos, nė akimirkai nesustabdydami savo sužaloto kūno kilimo įkalnėn. Galėtume prisiminti A. Bashungo dainos žodžius apie „dešimteriopą pralaiminčiųjų jėgą“. Scena, kurioje Danielio Kolio tėvas plauna ligoninėje gulinčiam sūnui kojas, apibendrina: dviračių lenktynėse gregoriai yra paaukojami. Įgyvendindami šią auką, jie ant savo pečių prisiima visas nuodėmes, idant išgelbėtų lenktynes.

Pakalbėjus apie garsus, metas užsiminti ir apie vaizdus, nufilmuotus balansuojant tarp chaotiško skubėjimo ir amžinybės. Neatsiejama šio filmo dalimi tampa tamsa. Vertėtų pažymėti kiek nešvarią šviesą, kurią kino kūrėjas pasitelkia, kad parodytų sniego nuklotus „Giro dʼItalia“ peizažus (ši šviesa primena G. Courbet naudotą techniką, kurią dailininkas kartais taikydavo lietingam dangui pavaizduoti, kaip, pavyzdžiui, drobėje „Viesulas“ (La Trombe)). Svarbiausia būtų atkreipti dėmesį į tai, kad gregorių maršrutas yra nelyg vienas kitą keičiančių tenelių seka, tunelių, kuriuos reikia įveikti, kad pakiltum į Golgotos kalną. „Norėjau, kad tuneliai taptų nakties, kurią Jėzus Kristus praleido Poncijaus Piloto kalėjime, metafora“, – sako Arūnas Matelis.

A. Mateliui prireikė aštuonerių metų, kad sukurtų šį filmą; vardan šio tikslo menininkas netgi turėjo parduoti savo butą. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – tai neįkainojamas brangakmenis. Tai filmas, kuris ne tik įamžina nežinomų, bet išties nuostabių dviratininkų gyvenimus, kūnus bei pastangas – jis juos išaukština.

Filmas nebebus rodomas kino teatruose, bet jau nuo gruodžio 15 d. jį galima peržiūrėti internetu, puslapyje wonderfullosers.com. Nėra abejonių: nepamatyti šio filmo – nevalia!

Olivier Haralambon, recenzija publikuota L’Equipe žurnale

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: