A. Kubilius. Pietų Kaukazas: Armėnijos dilema

Paskelbė: KlaipėdosŽinios.lt redakcija Data: 2020-12-13 04:11

Spausdinti | Komentarai

2-asis Kalnų Karabacho karas pasibaigė. Yra įvairių nuomonių, kas jį laimėjo: vieni sako, kad Azebaidžanas, kitiems atrodo, kad didžiausiu nugalėtoju liko Putinas. Man ir kai kuriems kitiems ekspertams atrodo, kad daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai.

Galų gale per šiuos metus tai buvo jau trečias konfliktas (po Libijos ir Idlibo Sirijoje), kur Rusija turėjo pripažinti Turkijos karinių technologijų pranašumą. Todėl ir atrodo, kad Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho. Kai Kremliuje paprasčiausiai bijoma trečią kartą pralaimėti turkams, tai tada tiesiog stengiamasi palaikyti šnabždesius, kad tariamai Putinas pirmiausiai norėjo atkeršyti Pašinianui, todėl ir „rūpinosi“ šio pralaimėjimu, nes pastarasis į valdžią atėjo per „aksominę revoliuciją“, o Putinas tokių tiesiog nekenčia.

Ar 2-ojo Kalnų Karabacho karo rezultatai yra įrodymas, kad Kremliaus galia menksta ne tik Baltarusijoje, Moldovoje, Chabarovske, bet ir Pietų Kaukaze, – tai yra atskiros analizės verta tema, kurią kada nors tikiuosi išplėtoti atskirame tekste.

Turbūt šiandien yra sunku atrasti tikslų atsakymą, koks mąstymas bei kokie tikslai Maskvoje ir Stambule lėmė tokį 2-ojo Karabacho karo rezultatą, bet akivaizdu, kad tai iš esmės sukėlė geopolitinį žemės drebėjimą Pietų Kaukaze, kurio pasekmės jausis artimiausius dešimtmečius. Ir tas pasekmes pirmiausia jaus mažieji šio konflikto dalyviai – Armėnija ir Azerbaidžanas.

Šį tekstą noriu skirti tam šio konflikto dalyviui, kurį visi vieningai pripažįsta didžiausiu šio karo pralaimėtoju. Tai – Armėnija.

Sunku yra įsivaizduoti, ką armėnų visuomenė tiek pačioje Armėnijoje, tiek plačiame pasaulyje jaučia po tokio pralaimėjimo. Pyktis, nuoskauda, nerimas dėl ilgalaikės ateities – visa tai, turbūt, yra vyraujančios emocijos. Kaip ir nuožmi kritika dabartinei valdžiai. Ir tai yra suprantama. Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija.

Todėl šiame tekste noriu aptarti ne tai, kodėl armėnai pralaimėjo šį karą ir ne tai ką iki šiol jie darė neteisingai geopolitine prasme (nors apie tai keletą pastabų pasakysiu), bet žymiai labiau noriu aptarti tai, kokias ilgalaikės ateities alternatyvas Armėnija turi.

Žinau, kad kai pergyveni tokią nacionalinę krizę, patarimai iš kažkokios tolimos Lietuvos nėra tai, ką būtų lengva racionaliai svarstyti, todėl šias mintis dėstau labiau pats sau, kad geriau suprasčiau, kaip Europos Sąjunga galėtų efektyviau padėti tiek iškentėjusiai tautai.

Armėnija nėra pirmoji nacija, kuri patyria milžinišką ir tragišką išmėginimą skaudžiu pralaimėjimu. Kai kurioms tautoms tai buvo jas sužlugdžiusios tragedijos, tačiau pasaulio istorija pateikia visa eilę įtikinamų pavyzdžių, kai skausmingas pralaimėjimas nacijai tapo radikaliu paskatinimu permąstyti savo tolesnį kelią ir atsinaujinti iš pačių gelmių.

Garsusis Jeremy Diamond savo paskutinėje knygoje „Upheaval: How Nations Cope with Crisis and Change“ („Suirutė: Kaip nacijos įveikia krizes ir pokyčius“, 2019;) kaip tik ir aprašo, kaip kai kurioms nacijoms pavyko po tokių tragedijų radikaliai atsigauti, pateikdamas Sumijos, Japonijos, Čilės, Indonezijos, Vokietijos, Australijos ir Jungtinių Valstijų pavyzdžius. J.Diamond įtikinamai išplėtoja teoriją, kad nacijos tokioje krizėje turi elgtis taip pat kaip ir gilią personalinę krizę išgyvenantis žmogus. Psichologai žino net 12 esminių veiksmų ir veiksnių, kurie lemia tokio asmens atsigavimą, pradedant nuo tokio asmens prisipažinimo sau, kad jis yra gilioje krizėje ir kad jis pats turi imtis veiksmų tam, kad išliptų iš tokios krizės. J. Diamond šiuos personalinės psichologijos principus transformuoja į 12 taisyklių krizę patiriančioms nacijoms, pradedant nuo nacionalinio konsensuso ir prisipažinimo, kad tauta ir valstybė yra krizėje ir kad pati tauta turi rasti naują išeitį, baigiant kitų panašių tautų patirties studijavimu, nusistovėjusių geopolitinių apribojimų atsisakymu ir paramos iš kitų šalių priėmimu.

Taigi, ką Jeremy Diamond knyga „pataria“ Armėnijai?

Pirmiausia siekti nacionalinio sutarimo ir supratimo, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje, ir kad tenka patiems ieškoti naujų, strateginių išeičių. Tokį sutarimą nėra lengva pasiekti, nes visada bus pagundų kaltinti dabartinius šalies lyderius, kad jie pralaimėjo karą, pastarieji visada ras būdų, kaip apkaltinti buvusius vadovus, kad pastarieji savo laiku neparengė valstybės tokiam karui. Toks tarpusavio kaltinimų „festivalis“ nėra tai, ką rekomenduoja daryti J.Diamond ir ką darė kitos nacijos, kurios iš tokių krizių išėjo sustiprėjusios. Jos sugebėjo išvengti tarpusavio kaltinimų ir nueiti į žymiai gilesnę savo problemų ir jų priežasčių analizę. Tik tai leidžia surasti naujus, strateginius apsisprendimus, kurie leidžia nacijai atsigauti ir įveikti krizę.

Nežinau, kokius atsakymus sau apie savo problemas ir jų priežastis tokioje giluminės savianalizės diskusijoje rastų armėnų tauta, bet man norėtųsi išgirsti atsakymą į du tarpusavyje susijusius esminius klausimus.

Pirmasis klausimas: ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?

Teritorinio „status-quo“ išlaikymas ilgiems metams tapo pagrindine viso pasaulio armėnų „nacionaline idėja“ ir vienintele, pagal kurią Armėnija buvo atpažįstama tarptautinėje bendruomenėje. Susidaro vaizdas, kad per šį laiką niekam kitam armėnų nacija nebeturėjo ne tik fizinių, bet ir intelektinių ar emocinių jėgų. Tikėjimas, kad Rusijos karinė galia padės tokį „status-quo“ išlaikyti, pasirodė besąs visiškai klaidingas. Toks ilgametis bandymas išlaikyti „status-quo“ ir tapo šiųmetės tragedijos svarbiausia priežastimi. O šalia to akivaizdu, kad pralaimėjimo rezultatas yra tas, kad teritoriniu požiūriu iš esmės yra grįžtama į situaciją, kokia buvo iki 1992-ųjų metų.

Antras klausimas: ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?

Galų gale paaiškėjo, kad Maskvos suteiktos saugumo garantijos yra neveiksmingos (ypač kai Kremlius susiduria su Turkijos karinių technologijų pranašumu); „status -quo“ išlaikymo strategija, kurią Kremlius rėmė, taip pat pasirodė apgaulinga; ekonomikos siejimas su Rusijos ir Eurazijos rinkomis nesudarė galimybių Armėnijai pilnai persiorientuoti į Vakarus rinkas ir taip kurti ilgalaikę šalies sėkmę, tuo tarpu santykiai su Europos Sąjunga liko tik ambivalentiškais.

Visa tai yra paskutinių trijų dešimtmečių Armėnijos strategija, kaip ji atrodo žvelgiant iš Vilniaus, atvedusi iki šiandieninės nacionalinės armėnų tragedijos.

Tai yra mano subjektyvūs atsakymai į J.Diamond knygos formuluojamus savianalizės klausimus armėnams. Tik patys armėnai gali duoti žymiai tikslesnius giluminius atsakymus, bet pirmiausia jie turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti.

Mano paties suformuluoti atsakymai man sufleruoja supratimą apie tai, kokia galėtų būti naujoji Armėnijos strategija, kuri padėtų jai atsigauti po šios tragiškos krizės.

Joje matyčiau du esminius dalykus, kuriuos siečiau su Armėnijos ir Europos Sąjungos santykiais.

Pirma, Europos Sąjunga, kartu su kitais Vakarų partneriais (naująja JAV administracija) turi imtis iniciatyvos ir sukurti tarptautinį Karabacho armėnų gyvenimo savo gimtinėje saugumo mechanizmą, kuris nepriklausytų vien tik nuo nepatikimų Kremliaus taikdarių. Ne taip seniai Vakarai buvo priversti rūpintis Kosovo albanų saugumo tarptautinėmis garantijomis ir sugebėjo tai sukurti. Nesakau, kad Vakarai turi Karabache pakartoti Kosovo modelį, tačiau akivaizdu, kad Vakarai turi imtis žymiai aktyvesnio vaidmens, jei nori Pietų Kaukaze išvengti naujo „Artimųjų Rytų“ scenarijaus. Paliekant regiono saugumo architektūrą vien tik Rusijos ir Turkijos rūpesčiui, Europos Sąjungos artimoji kaimynystė Pietų Kaukaze, su strateginiais naftos ir dujų resursais, visada liks neramumo ir Kremliaus manipuliacijų zona.

Tarptautinės Karabacho armėnų saugumo garantijos leistų Armėnijai įsiklausyti į dar vieną svarbų J.Diamondo knygos patarimą – peržiūrėti nusistovėjusius geopolitinius apribojimus.

Antra, Armėnija, būdama apsupta didžiųjų Turkijos ir jos geopolitinio satelito Azerbaidžano, o taip pat Irano bei Rusijos geopolitinių galių, niekada nesijaus saugi, jeigu savo saugumą sies tik su turimu ar norimu įsigyti ginklų kiekiu. Vienintelis racionalus kelias Armėnijai ieškoti kitokio savo saugumo įtvirtinimo kelio – tai koncentruotis į Armėnijos ekonominį ir socialinį suklestėjimą. Izraelis Vidurio Rytuose, nors ir yra apsuptas didelių saugumo iššūkių, yra saugus pirmiausia ne todėl, kad turi daug ginklų, bet todėl, kad sugebėjo sukurti labai stiprią ekonomiką. Armėnija neturi kito kelio, kaip tik koncentruotis į ekonominio stebuklo kūrimą Pietų Kaukaze. Tam reikia savo nacionalinėje strategijoje nuo karo prioritetų pereiti prie vystymosi, investicijų pritraukimo, modernizacijos prioritetų. Neturėdama natūralių resursų gausos, Armėnija gali tapti sėkmingos ekonomikos šalimi tik integruodama save su ekonomiškais stipriais Vakarais, tik siekdama intensyvesnės partnerystės su Europos Sąjunga.

Armėnijai pačiai tokį savo strateginės vizijos pakeitimą bus nelengva įgyvendinti. Labai svarbų vaidmenį galėtų suvaidinti Europos Sąjunga. Kaip rašo tas pats J.Diamond – nacijoms, kurios pergyvena tokią gilią krizę, iš naujo atsistoti ant kojų padeda labai svarbi kitų šalių ar organizacijų parama. Bet tik po to, kai pati tauta suvokia savo krizės gilumines priežastis ir sutaria dėl naujos savo nacionalinės strategijos kontūrų.

Europos Sąjungai stabilumas Pietų Kaukaze turėtų būti labai svarbus prioritetas. Pati Europos Sąjunga turi išmokti tokį stabilumą kurti ir ugdyti. Vien tik pasyvus stebėjimas, kaip armėnams ir azerams nesiseka tarpusavyje susitarti ir sukurti stabilumo, ar viltis, kad tą stabilumą sukurs Rusija, yra Europos Sąjungos trumparegiška saviapgaulė. Kremlius buvusios imperijos pakraščiuose rūpinasi tik tuo, kaip sukurti ilgalaikį nestabilumą, kuris stabdytų šių žemių vakarietišką integraciją. Tuo tarpu Europos Sąjungai yra geriau eksportuoti stabilumą, nes to nedarant tenka importuoti nestabilumą.

Kaip ilgo nestabilumo zonose kurti stabilumą, visai neseniai pademonstravo D. Trumpo administracija, paskatinusi kelias arabų šalis pasirašyti taikos susitarimus su Izraeliu, ir už tai pasiūlydama milžiniškus ekonominės paramos paketus. Tokie susitarimai turi milžinišką istorinę reikšmę. Ne veltui jie buvo pavadinti skambių Abraomo Susitarimų vardu, prisimenant biblijinį pasakojimą apie žydų ir arabų tautų kilmę.

Europos Sąjunga galėtų, sekdama JAV pavyzdžiu, panašaus pobūdžio susitarimus pasiūlyti armėnams ir azerams. Su gausiais ekonominės paramos planais ir ilgalaikės taikos tarpusavio susitarimų sąlygomis, randant ir tarptautinį Karabacho armėnų saugumo garantijų mechanizmą. Tokie susitarimai būtų ypatingai svarbūs Armėnijai, nes jie atvertų duris į ilgalaikę Armėnijos sėkmę, paremtą ne ginklų kiekiu, o ekonomikos stiprumu.

Tarptautinė bendruomenė turėtų padėti Armėnijai išplėsti jos geopolitinę darbotvarkę, kuri turėtų tapti ambicingesne ir apimti ne tik saugumo, bet ir ekonominio augimo, investicijų pritraukimo ir reformų, socialinio gerbūvio, kovos su korupcija, pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijai kryptis. Taip armėnai galėtų sugrįžti tiek į vidaus politiką, tiek į platesnę geopolitiką, su nauja galia, naujais lūkesčiais ir perspektyvomis. Tarptautinė bendruomenė, pirmiausia Europos Sąjunga, Armėnijai galėtų pasiūlyti naują susitarimą dėl tolesnių strateginių tikslų, kurių įgyvendinimui būtų pritraukti tarptautiniai donorai (G7) ir finansų institucijos (Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas) ir ES šalių nacionalinės investicijų institucijos.

Žinant kitą biblijinę istoriją, susietą su Armėnija ir Ararato kalnu, tokie Europos Sąjungos Armėnijai ir Azerbaidžanui pasiūlyti susitarimai, su ypatingu dėmesiu Armėnijos ateities perspektyvoms, galėtų būti pavadinti istoriniu Nojaus Arkos Susitarimų vardu.

Biblija sako: mylėk artimą savo, kaip pats save. Tai ir taikos tarp kaimynų formulė. Tai ir patarimas Europos Sąjungai mylėti savo rytinius partnerius, kaip pačiai save, nes tik tai garantuos taiką Pietų Kaukaze.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt