20 faktų apie jaudinantį ir nuoširdų filmą „Neliečiamieji“, kuris užkariavo milijonų žiūrovų širdis

Paskelbė: Milda Lileikaitė Data: 2021-01-12 06:14

Spausdinti | Komentarai

Neliečiamieji – tai tikra istorija paremtas režisierių dueto Oliverio Nakache ir Eriko Toledano meninis filmas. Ši drama buvo apdovanota publikos simpatijų prizu tarptautiniame Tokijo festivalyje. Per tris mėnesius tapo lankomiausiu filmu Prancūzijoje.

Filmas paremtas prancūzų aristokrato Filipo Pozzo di Borgo ir alžyriečio imigranto Abdelio Sellou gyvenimo istorija. 1993 m., po nelaimingo atsitikimo, Filipas paralyžiuotas iki kaklo ir gali tik kalbėti, matyti, girdėti bei sukioti galvą. Praėjus trims metams, jo žmona miršta nuo vėžio ir milijonierius panyra į gilią depresiją.

Filipas nebegali pasirūpinti savimi, todėl jam reikėjo padėjėjo. Iš visų kandidatų jis pasirinko Abdelį, kuris į interviu atvyko tik tam, kad neprarastų Prancūzijos vizos. 42 m. milijonierius ir 21 m. vaikinas iš gatvės greitai tapo draugais. Jų draugystės istorija yra vieno, visų laikų populiariausio, prancūzų filmo pagrindas.

Mums šis filmas ypatingai patinka. Straipsnyje, neskaitant įdomių faktų apie šį filmą, jūsų dar laukia labai pozityvus bonusas.

Filmo režisieriai Oliveris Nakache ir Erikas Toledano apie šią neįprastą draugystę sužinojo iš dokumentinių filmų. 2002 m. Filipas ir Abdelis pasirodė juostoje, pavadinimu „Kol mirtis mus išskirs“ (pranc. „À la vie, à la mort.“).

Štai ką Filipas sako apie jo draugystę su Abdeliu: „Jis manęs nesigailėjo. Mano negalia jo nejaudino, jis buvo įžūlus ir turėjo negailestingą humoro jausmą. Staiga supratau, kad aš ir vėl mėgaujuosi gyvenimu ir jaučiausi taip, lyg nežinočiau kas manęs laukia toliau. Tokio vaikino man ir reikėjo. Man nerūpi, kad jis buvo kalėjime. Man jo reikėjo. Ir galiausiai, jis tapo mano draugu.“

Paralyžiuotas milijonierius filme vadinamas tuo pačiu vardu, kaip ir tikrame gyvenime – Filipas. Tačiau, vietoj Abdelio iš Alžyro, jie nusamdė Drisą iš Senegalo, kurį vaidino Omaras Sy. Režisieriai pakeitė jo pilietybę tam, kad galėtų vaidinti Omaras.

Jau anksčiau režisieriai dirbo su šiuo aktoriumi filme „Tellement proches“ (2009) ir nusprendė, kad jis puikiai tiktų geraširdžio padėjėjo vaidmeniui. Sy buvo išrinktas vaidinti kur kas anksčiau, nei scenarijus buvo baigtas rašyti.

Aktorius, kaip ir jo personažas, gimė neturtingoje šeimoje. Jo tėvai iš vakarų Afrikos persikėlė gyventi į skurdų rajoną, netoli Paryžiaus. Neskaitant paties Omaro, šeimoje augo dar septyni vaikai.

Aktoriui ypatingai patinka šio filmo istorija: „Manau, tai labai žmogiška istorija, kuri dar ir juokinga, jaudinanti… Filipas pasirinko Drisą būti jo slaugytoju dalinai todėl, kad jis nežiūrėjo į jį, kaip į invalidą ir nejautė jam gailesčio. Jis tik mato kitą žmogų.“

Besiruošdamas filmui, jis norėjo būti geriausios fizinės formos ir numesti svorio. Aktorius savo personažą įsivaizdavo kaip vaikiną, kuris ką tik išėjo iš kalėjimo ir gyveno skurdžiame rajone. Todėl jis turėjo būti lieknesnis, nei buvo Omaras.

Filipo vaidmenį atliko garsus prancūzų aktorius François Cluzet. Suvaidinti paralyžiuotą verslininką buvo nelengva užduotis. Tačiau, Cluzet atliko puikų darbą, nepaisant to, kad beveik vienintelis dalykas, kurį turėjo daryti, tai vaidinti akimis. „Esu aktorius, kuriam nelabai patinka dialogai ir, kuriam patinka vaidinti tyliai. Tai reiškia, kad įprastai man reikia kūno, jog galėčiau išreikšti jausmus. Tam tikru atžvilgiu, Drisas tampa mano kūnu.“

Pirmoje scenoje, kurioje Drisas sutinka Filipą, jis atrodė labai nervingas ir tai buvo gerai apgalvota. Režisieriai norėjo pademonstruoti kontrastą tarp Driso, kuris negalėjo nustygti vietoje, ir Filipo, kuris judėti visai negalėjo.

Žinoma, ne viskas, ką matome filme, taip pačiai įvyko realybėje. Pokštai, kuriuos Abdelis skyrė Filipui realybėje, filme negalėjo būti parodyti. Tačiau bendrai, filmo kūrėjai viską atvaizdavo beveik taip, kaip ir buvo realybėje, įskaitant tai, kad per darbo pokalbį Abdelis pavogė „Faberžė“ kiaušinį.

Abdelis tapo „velniu sargu“ Filipui ir jie darė įvairius negerus dalykus kartu. Kai kurie jų pasirodė ir filme. Tam, kad galėtų lenktyniauti, Filipo vežimėlyje jis integravo galingą variklį.

Filmo pradžia, kurioje automobilį vaikosi policija yra tikra. Vaikinai tiesiog smagiai leido laiką viršydami greitį, kol juos sustabdė policija. Tada, Filipas inscenizavo epilepsijos priepuolį, taip priversdamas policininkus leisti jam ir Abdeliui vykti į artimiausią ligoninę.

Beje, automobilis, kurį filme vairuoja Drisas yra Maserati Quattroporte. Pradžios scenos metu, daugumą triukų atliko kaskadininkas, o kitus atliko pats Sy.

Juokingas sutapimas: François Cluzet vaidino Filipą, o tikroji Filipo sesuo Valérie Pozzo di Borgo buvo kito filmo su Cluzet‘u, „Les apprentis“ (1995), kostiumų dizainerė.

Filmo pabaigoje, išvystame tikrąjį milijonierių ir jo padėjėją. Nepaisant to, kad nesimato taip dažnai, kaip seniau, jie vis dar draugai. Vyrai išvyko iš Prancūzijos: Abdelis grįžo į Alžyrą, kur atidarė paukščių ūkį, o Filipas persikėlė į Maroką. „Abdelis ir aš užbaigėme bendradarbiavimą, kai sutikome sielos drauges. Baigėme leisti laiką kartu be jokio liūdesio ar sunkumų.

Filmas sulaukė kelių perdirbinių. Pavyzdžiui, 2017 m. filmas „Geroji pusė“ (The Upside, 2017) su Kevinu Hartu ir Brajanu Kranstonu. Nei vienas iš perdirbinių nesulaukė tokios sėkmės, kaip originalus filmas.

Filipas parašė knygą, pavadinimu „Antrasis kvėpavimas“ (A Second Wind), kurioje pasakojo apie tai, kaip jo padėjėjas ir draugas sugrąžino jam gyvenimą. Abdelis irgi parašė knygą apie jų draugystę – „Tu pakeitei mano gyvenimą“ (You Changed My Life).

Prieš pradedant dirbti su filmu, Oliveris Nakache ir Erikas Toledano nuvyko aplankyti Filipo Pozzo di Borgo į Maroką. Kai jie sutiko tikrąjį Filipą, suprato, kad eina teisingu keliu. Milijonierius su jais pasidalino daugybe detalių apie jo gyvenimą ir davė jiems nurodymus apie beveik kiekvieną, būsimojo filmo, sceną.

Negana to, Filipas reikalavo, kad filmas turėtų būti labiau komedija, nei drama. Anot filmo kūrėjų, teises į filmą jis jiems suteikė tik todėl, nes jie norėjo sukurti komediją.

2012 m. Erikas Toledano sakė, kad po to, kai buvo išleistas filmas, jis gavo daugiau nei 3000 laiškų su padėka iš skirtingų šalių, kuriuos parašė žmonės, sėdintys invalido vežimėliuose. Jis sakė, kad mes verktumėm, jei mums parodytų visus tuos laiškus.

Filmo citatos, kurios suteiks pozityvumo

Būk atsargus. Vaikiai iš priemiesčio negailestingi.“
„Būtent to aš ir noriu. Kad nebūtų jokio gailesčio.“

Ar tau patinka paveikslai?“
„Patinka. Žaviuosi Rafaeliu.“
„Man labiau patinka kiti vėžliukai ninzės.“

Ar turite patirties?“
„Patirties? Turiu.“
“Tai? Klausom.“
„Cool and the Gang“, „Earth, Wind and Fire“. Juk tai gera patirtis?“

Vaikinui kraujavo nosis ir už tai jis nori 30 tūkstančių?“

Tai ne muzika, jei negali pagal ją šokti.“

Kartais turi pažvelgti į kito žmogaus gyvenimą, kad suprastum, ko trūksta tavajame.“

Jam ne visi namie. Tikrai.“
„Kas šą?“
„Jis medis… Dainuojantis medis. Vokiškai?“
„Šą!“
„Kas šą!? Vokiškai. Jis dar ir dainuoja vokiškai. Jūs pamišėlis. Po galais. Ir kiek tai truks?“
„Keturias valandas.“

Tai intelektualu. Emocionalu. Tai man svarbiau nei fizinė bendrystė.“
„Gerai, kad intelektualu. O kas jei ji atrodo, kaip šuo? Tada intelektualiai draugautumėt su šunimi.“

Nesvarbu, kokia tavo išorė. Svarbu tai, kas esi viduje.“

Žinoma, mes privalome jums parodyti šią šokančio Driso ištrauką.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt