Kinas yra tokia vizuali, magiška pramoga prie kurios kas kartą norisi grįžti. Ir jei filmas ar serialas palieka tam tikras pozityvias emocijas mes mielai peržiūrime juos dar kartą.

Tačiau ne visiems kino kūrėjams norisi sužavėti ar užburti žiūrovą. Yra tokių, kurie iškelia sau tikslą supurtyti, sukrėsti žmogų jaukiai įsitaisiusį kino teatro kėdėje. Dalis kino meistrų norėdami nustebinti ar šokiruoti žiūrovą peržengia ribą, po kurios antra filmo peržiūra tampa beveik neįmanoma.

Atrinkome 10 pakankamai žiūrovą trikdančių filmų, kuriuos vargu ar sugebėsite ištverti du kartus.

 10. „NAMAS, KURĮ PASTATĖ DŽEKAS“ (The House That Jack Built, 2018)

Šį sąrašą atidaro Larsas von Trieras ir jo „Namas, kurį pastatė Džekas“. Filmo veiksmas plėtojasi JAV sostinėje. Vašingtono pakrašty gyvenantis pusamžis inžinierius Džekas (Mattas Dillonas) svajoja tapti architektu ir prie ežero net stato nuosavą namą. Kol kas šis užsiėmimas realizuojamas ne itin sėkmingai. Gal todėl, kad labiau už architektūrą vyrą domina visai kita meno rūšis. Džeko sąmonę valdo vidinio demono balsai (medikai tokią psichologinę anomaliją vadina obsesiniu kompulsiniu sutrikimu), kurių įtakotas vyras jaučiasi esąs ypatingos rūšies menininkas nekrofilas. Taip paprastai vadinami mirties temos apsėsti menininkai. Bet Džekas kuria savo meną iš realios mirties, o medžiagą savo kruvinoms instaliacijoms, laikomomis milžiniškame šaldiklyje, gauna žudydamas žmones, lengvabūdiškai patenkančius į jo pinkles.

Garsusis kino provokatorius ne kartą žadėjo šokiruoti kino žiūrovus intelektualios pornografijos kūriniu. Prie šio tikslo jis artėjo keliais etapais. Atvirai pornografinių vaizdų buvo jau filme „Antikristas“, dar didesnis autoriaus dėmesys intymiems žmogaus kūno organams pastebimas „Nimfomanėje“ (2013 m.), kuris griovė „padoriam“ kinui įprastus tabu. Su pastaruoju filmu „Namą, kurį pastatė Džekas“ lyginti lengviausia ir juos nagrinėti kaip klasikinę Eroso bei Tanato priešybių vienybės iliustraciją. Pagrindinė „Nimfomanės“ herojė Džo buvo sekso įsikūnijimas, Džekas gi yra pati mirtis žmogaus pavidalu. „Nimfomanėje“ buvo nemažai pornografinių scenų, „Name, kurį pastatė Džekas” netrūksta baisių žmogžudystės scenų, kurios apibrėžiamos terminu „torture porn“ (pornografiniai kankinimų vaizdai). Beje, daug pirmųjų šio filmo žiūrovų Kanų kino festivalyje išėjo iš salės nesulaukę finalo.

Panašią reakciją stebėjome ir mes, kai kino teatruose buvo rodomas austrų režisieriaus Michaelio Haneke‘s filmas „Smagūs žaidimėliai“ (Funny Games, 1997 m.): už linksmo pavadinimo iš tikrųjų slypėjo šiurpą kelianti istorija apie tai, kaip du labai inteligentiški vaikinai, kurie pasirodė esą rafinuoti sadistai, šaltakraujiškai išžudė vasarnamyje prie ežero apsistojusią inteligentų šeimą. Kai pirmąja auka jau buvo tapęs mažylis, vienas budelių atsigręžė tiesiai į kino kamerą ir bejausme veido išraiška ištarė: „Jeigu jums nepatinka tai, ką mes darome, mes galime ir baigti. Bet filmas dar tik įpusėjo, o jūs gi tikrai norėsite pažiūrėti jį iki galo“.

Tąsyk Michaelis Haneke kalbėjo apie tai, kad kine jau seniai prasidėjo pavojingas procesas, kai nutrinamos ribos tarp tikrovės ir reginio. Dar spartesniais tempais šį diversinį darbą daro televizija, kuri vaikydamasi sensacijų, priversta žiūrovams kaskart pateikti vis rafinuotesnių žiaurios realybės vaizdų. Nes prie smurto vaizdų žiūrovas pripranta panašiai kaip narkomanas prie kvaišalų, ir abiem kaskart reikia vis didesnės dozės. Todėl per pastarąjį dešimtmetį prievartos eskalavimas kine pasiekė neregėtus mastus. Ir šią problemą reikia kažkaip spręsti. Nes jau daugėja pavyzdžių, kai itin žiaurūs filmai paskatina nestabilios psichikos žmones realybėje pakartoti ekrane matytus sadistiškus vaizdus. O sociologai su filosofais niekaip neišsprendžia dilemos: ar filmai dabar darosi žiauresni todėl, kad daugėja smurto gyvenime, ar rafinuoto sadizmo gyvenime darosi daugiau todėl, kad vis žiauresnius maniakų „žygdarbius“ rodo kriminaliniai filmai.

Michaelis Haneke neskubėjo daryti išvadų. Jis tik pabandė be ryškios autorinės intonacijos parodyti, ką iš tikrųjų reiškia pati baisiausia smurto forma, ir privertė žiūrovą pasijusti aukos kailyje. Larsui von Trierui to nepakanka.

Vienoje „Antikristo“ scenoje tikra lapė žmogaus balsu (!) ištaria keistą frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L.von Triero biurą). „Name, kurį pastatė Džekas“ režisierius pasiryžo įrodyti, kad pasaulį valdo Blogis. Ir šią tezę įrodinėja labai plataus spektro argumentais – dokumentiniais vaizdais iš laukinės gamtos, eilėmis iš Williamo Blake’o poemos apie tigrą ir ėriuką, mirtinus nusikaltimus slepiančių gotikinių bažnyčių nuotraukomis, siaubingas scenas vaizduojančiais dailės šedevrų paveikslais, klasikinės animacijos intarpais, XX amžiaus tironų paveikslais ir portretais didžiųjų humanistų, kurių idealistinės svajonės apie harmoningą žmonijos ateitį bei visuotinę gėrio pergalę jau seniai atrodo kaip neįmanoma utopija. Užkadrinėje polemikoje su savo alter ego, kuris filme vadinamas Verdžu (asociacija su Vergilijumi yra pernelyg akivaizdi) neapsieinama ir be teologinio „argumento“: „Religija žudo žmones. Jūsų Dievas moko žmones neigti tigrą savyje ir mus visus paverčia vergais, kurie gėdijasi tai pripažinti“.

Kaip visada sodrus ir meistriškai sukomponuotas filmo garso takelis baigiamas Ray‘aus Charleso daina, kurioje yra tokie žodžiai: „Hit the road, Jack and don’t you come back no more, no more, no more…“ (pradink, Džekai, ir niekada, niekada, niekada nebegrįžk…). (G.J.)

9. „Maži vaikai“ (Little Children, 2006)  

Tai pasakojimas apie dvi skirtingas šeimas, kurias jungia tam tikros normos, krizės ir neįgyvendinti troškimai. Oskarui nominuotas režisierius atidžiai ir tarsi po siūlelį narpsto dviejų žmonių likimo detales, jų nerimą, abejones ir meilės bei aistros paieškas.

Gražiame name, tylioje priemiesčio idilėje gyvena pagrindiniai filmo herojai Sarah ir Bradas. Du vienas kito nepažįstantys žmonės, iš visiškai skirtingų šeimų, tačiau susitinkantys ir atrandantys aistrą paguodą ir supratimą vienas kito glėbyje. Tokio posūkio jų istorijoje neteko ilgai laukti, jau pirmomis filmo akimirkomis buvo galima nuspėti, jog gražuolis tėvelis ir Sarah ras bendrą kalbą bei bus kartu.

Sarah, anglų literatūros magistrantė, moteris, kuri niekuomet savęs neįsivaizdavo kaip namų šeimininkės ir mažo, ankšto miestelio gyventojos. Tačiau štai ji, blaškoma vidinių nesutarimų gyvena monotonišką gyvenimą, turi keistą ir nenuspėjamą dukrą, yra išlaikoma turtingo vyro ir palikusi visas savo svajones rašyti ir kurti, atsidavusi kursto namų židinį.

Bradas – vedęs sėkmingai karjeros laiptais kopiančią dokumentinių filmų kūrėją Kathy (Jennifer Connelly), trečią kartą bando išlaikyti teisės egzaminą ir pagaliau atrasti savo pašaukimą. Tačiau iki to laiko, Brad perima Kathy pareigas ir vienas lieka auginti sūnų namie. Visai netrukus pora pradeda susitikinėti ir nekaltas popietes skirti aistringiems pasimatymams, kai tuo tarpu jų sutuoktiniai nieko neįtardami dirba savuosius darbus, o vaikai miega pokaičio miego. Įsisukęs romanas atrodo žada gražią pabaigą, tačiau neapsigaukite, ne viskas šiame filme bus lengvai nuspėjama.

Dar vienu ryškiu personažu filme tampa ką tik iš kalėjimo išėjęs pedofilas Ronnie (Jackie Early Haley), kuris įneša į ramų miestelį baimės ir chaoso. Stebėtina, bet režisierius šį vaidmenį išanalizuoja taip pat labai atsakingai ir Ronnie tampa vienas iš pagrindinių veikėjų, kurio istorija pasakojama visai greta Sarah ir Brad aistrų sūkurio. Kiekvienas filmo personažas yra savitas ir dominuojantis.

Puikiai atlikusi Sarah vaidmenį, Kate Winslet ir vėl nenuvylė savo gerbėjų pateisindama visų jų lūkesčius. Aktorė buvo taip sužavėta paskutiniojo Todd Field darbu „In the bedroom“, kad dėl darbo naujame režisieriaus filme buvo pasiryžusi viskam. Akivaizdu, filmo kūrėjui nereikėjo ilgai įrodinėti, kad Kate yra verta šio nelengvo vaidmens. Ši visiems puikiai žinoma aktorė įnešė daug spalvų ir netikėtumų kurdama Sarah personažą ir pagaliau turėjo progą nusimesti romantikės, geros žmonos ir šeimos židinio puoselėtojos amplua. Atskleidusi maištingą sielą, sudaužytas svajones ir žmogiškus troškimus, Kate pavergė visų širdis įtikinamai perteikta įskaudintos žmonos istorija.

Ne ką mažiau įsimintas buvo ir Patrick Wilson. Šis aktorius puikiai susigyveno su savo vaidmeniu ir papasakojo mums visiems jautrią, savo pašaukimo neatrandančio vyro, nusivylusio šeimyniniu gyvenimu, istoriją. Jo personažas Brad, taip pat buvo kietas riešutėlis populiariam aktoriui: svajingas, mąslus ir tarp savo neįgyvendintų svajonių besiblaškantis vyras ieškantis paguodos ir švelnumo pas paprastą, tačiau įskaudintą ir nuviltą moterį.

Nepaisant visų skubotų sprendimų, atgimusios antros jaunystės ir nevaldomos aistros pliūpsnio, pati filmo žinutė, kurią siunčia režisierius, yra itin stipri. Ir ji tikrai neskirta jaunam, nebrandžiam žiūrovui, o atvirkščiai jau šeimą sukūrusiam, klaidžiojančiam tarp savo fantazijų ir troškimų, nerandančiam vidinės ramybės žmogui. (D.Č.)

8. „Iltinis dantis“ (Dogtooth, 2009)

Filmas, sulaukęs netikėtos šlovės ir plačiai aptarinėjamas kritikų, kaip vienas 5domiausių europietiško kino pavyzdžių. Tai yra pirmasis Graikijos filmas nominuotas Oskarui, Kanų kino festivalyje jis apdovanotas „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Filmo istorija nukelia į didelę, prabangią vilą, stovinčią kažkur miesto pakrašty. Dvi seserys ir brolis gyvena laikydamiesi griežtų tėvų sugalvotų taisyklių. Jie negali ištrūkti iš aukšta tvora apjuostos namų teritorijos ir net neįsivaizduoja kaip atrodo pasaulis už jos. Namuose nėra televizijos, telefono ar kitokio sąryšio su išoriniu pasauliu. Visi elgiasi ir bendrauja pagal nustatytas taisykles, kurių privaloma laikytis, o vaikų išsilavinimu ar gydymu rūpinasi patys tėvai. Kasdien vaikai privalo klausytis mamos įrašytų kasečių, kuriomis ji moko naujų žodžių: telefonas – tai druskinė, zombis – gėlė, jūra – odinis fotelis, išorė – pavojinga vieta, į kurią galima patekti tik su automobiliu. Tiesa yra viena taisyklė: vaikas suauga ir gali išeiti iš namų tuomet, kai jam iškrenta iltinis dantis.

Nors juosta filmuota saulėtoje Graikijoje, filmas pateikiamas šaltais fonais, bejausmėmis, apatiškomis žmonių emocijomis. Garsą ir vaizdą stengtasi parodyti tokį, koks jis ir būna realiame gyvenime. Čia nerasite, romantinių scenų, meilės ar juoko. Filme vyrauja keisti tėvų – vaikų santykiai, nevengiama atvirų sekso bei smurto scenų. Režisierius Y. Lanthimos šokiruoja, glumina ir provokuoja, tačiau kartu palieka filme keliamus egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymus turi surasti pats žiūrovas. Kaip teigia pats filmo režisierius, idėja sukurti tokio tipo filmą, kilo po gan keisto pokalbio su artimu draugu. Vieną vakarą išgirdęs, jog Yorgos kolega ketina vesti ir kurti šeimą su savo išrinktąją jis pajuokavo, kad visos poros skiriasi ir santuoka šiais laikais nebeturi jokios prasmės. Tačiau draugą tokios kalbos labai suerzino, jis įsižeidė ir supyko. Tuo metu režisierius suprato, jog visos su šeima ir jos vertybėmis susijusios temos yra itin intymios ir saugomos. Taip kilo idėja sukurti filmą apie vyrą, kuris iškreiptai saugo savo šeimą nuo betkokio kontakto su išoriniu pasauliu ir juos augina pagal savo nustatytas taisykles.

Savo stilistika ir tematika filmas tikrai išsiskiria iš visų kitų, galbūt jis kiek panašesnis į skandinaviško tipo juostas. Įdomus faktas, jog atsirenkant filmavimui žmones, nevengta rizikos: kai kurie aktoriai iki to laiko net nebuvo stovėję priešais filmavimo kameras. Taip pat, kuriant filmą susidurta su finansinėmis bėdomis, tad režisieriui teko lipdyti juostą su itin mažu biudžetu. Tačiau nepaisant visko, rizika ir lūkesčiai pasiteisino ir Y. Lanthimos pavyko sukurti gerą galutinį rezultatą. (G.J.)

7. PAKVAIŠĘ ŽAIDIMAI“ (Funny Games, 2008)

Tai dar gimtojoje Austrijoje sukurto Michaelio Haneke‘s filmo „Smagūs žaidimėliai“ (Funny Games, 1997) perdirbinys, labai tiksliai atkartojantis pirmojo filmo turinį ir net daugumą mizanscenų.

Po apgaulingai linksmu pavadinimu „Smagūs žaidimėliai“ slypėjo viena baisiausių pasauliniame kine istorijų, kurios esmė primena daug kartų psichologinių siaubų meistro Alfredo Hitchcocko filmuose pasitaikantį moralą – blogis dažnai slypi už labai gražaus fasado.

Viena draugiška šeima (tėtis, mama ir aštuonerių metų sūnus) išvyko pailsėti į kalnų vilą. Čia ramiai atostogaujančią trijulę kartą aplankė du baltai apsirengę simpatiški jaunuoliai, kurie netrukus pasirodė esą rafinuoti sadistai. Jie pradėjo savo žaidimą nuo nekaltų plepalų, net buvo pabrėžtinai mandagūs ir galantiški. Pradžioje jiedu prisistatė apaštalų Petro ir Povilo vardais, vėliau žaismingai vadino vienas kitą Tomu ir Džeriu arba Byviu ir Tešlagalviu. Draugai užėjo iš šeimininkės pasiskolinti kelių kiaušinių omletui. Tačiau apie tikruosius savo vizito ketinimus jie atvirai pasakė gana greitai („Pažaiskime vieną žaidimą. Rytoj tokiu metu visi jūs būsite negyvi. Sutinkate?“).

Kiek vėliau, kai pirmąja auka jau buvo tapęs mažylis, vienas jo budelis atsigręžė tiesiai į kino kamerą ir bejausme veido išraiška ištarė: „Jeigu jums nepatinka tai, ką mes darome, mes galime ir baigti. Bet filmas dar tik įpusėjo, o jūs gi tikrai norėsite pažiūrėti jį iki galo“.

Režisierius M. Haneke retai komentuoja savo kūrinius. Bet, tikriausiai, nesunku nuspėti, kodėl jis antrą kartą ryžosi bristi į tą pačią upę. Mat Europoje sukurtus „Smagius žaidimėlius“ pasaulyje mažai kas žino. O „Pakvaišę žaidimai“ susilaukė kur kas platesnio rezonanso. Nes filmas sukurtas Amerikoje ir jame vaidina garsūs aktoriai Ūsutuoktinių porą – Naomi Watts ir Timas Rothas).

Be to per gerą dešimtmetį pagrindinė filmo idėja pasidarė dar aktualesnė. Anot režisieriaus, kine jau seniai prasidėjo pavojingas procesas, kai nutrinamos ribos tarp tikrovės ir reginio. Dar spartesniais tempais šį diversinį darbą daro televizija, kuri vaikydamasi sensacijų, priversta žiūrovams kaskart pateikti vis rafinuotesnių žiaurios realybės vaizdų. Nes prie smurto vaizdų žiūrovas pripranta panašiai kaip narkomanas prie kvaišalų, ir abiem kaskart reikia vis didesnės dozės. Todėl per pastarąjį dešimtmetį prievartos eskalacija kine pasiekė neregėtus mastus. Ir šią problemą reikia kažkaip spręsti. Nes jau daugėja pavyzdžių, kai itin žiaurūs filmai paskatina nestabilios psichikos žmones realybėje pakartoti ekrane matytus sadistiškus vaizdus. O sociologai su filosofais niekaip neišsprendžia dilemos: ar filmai dabar darosi žiauresni todėl, kad daugėja smurto gyvenime, ar rafinuoto sadizmo gyvenime darosi daugiau todėl, kad vis žiauresnius maniakų „žygdarbius“ rodo kriminaliniai filmai.

M. Haneke neskuba daryti išvadų. Jis tik bando be ryškios autorinės intonacijos parodyti, ką iš tikrųjų reiškia prievarta, ir priverčia žiūrovą pasijusti aukos kailyje. Ištverti tokį seansą nelengva. Bet ryžtis šiai šoko terapijai būtina. (G.J.)

6. „NESUGRAŽINAMAS LAIKAS“ (Irréversible, 2002)

Kinematografinio pasaulio įžymybe Gasparas Noé tapo po to, kai 2002-aisiais Kanų kino festivalyje buvo parodytas „Nesugražinamas laikas“ (kartais filmas vadinamas „Apnuoginta prigimtis“). Kanuose prizų filmas negavo, užtai buvo pavadintas skandalingiausiu metų kino įvykiu, o režisierius Gasparas Noé pelnė garsiausio provokatoriaus pravardę (anksčiau šis titulas priklausė Larsui von Trierui).

Filmo siužetas padalintas į 13 epizodų, sumontuotų ne nuosekliai, bet atbuline tvarka. Žiūrovus ypač šokiravo du epizodai – devynias minutes trunkanti pagrindinės herojės merginos Aleks sadistiško sumušimo ir išžaginimo požeminiame perėjime scena. Kitoje scenoje, vykstančioje  gėjų klube brutaliai nužudomas pats prievartautojas.

Pasakojama, kad premjerinio seanso metu Kanuose 20 žmonių nualpo, o dar 250 išėjo iš salės nesulaukę seanso pabaigos. Užtai tie, kurie pasiliko iki šio žiūrovų sadistiško kankinimo pabaigos plojo atsistoję. Vėliau „Nesugražinamas laikas“ Stokholmo kino festivalyje gavo geriausio filmo apdovanojimą.

Filmas iš tikrųjų šokiruoja, ypač nežmoniškai ilgai trunkanti scena, kurioje aktorės Monikos Bellucci vaidinama mergina prievartaujama požeminėje perėjoje. Neįprasta ir pasakojimo maniera, kai siužetas juda nuo finalo link pradžios. O kiekvienoje tarpinėje stotelėje autoriai bando atvesti žiūrovą iki fiziologinės ribos, ženklinančios dar vieną žiaurumo estetikos akimirką. Jas vertinti atskirai – beprasmiška.

Šiais laikais vis dažniau užsimenama apie dvidešimt penktąjį kadrą, kuriuo kinematografininkai gali tiesiogiai veikti žiūrovų pasąmonę šokiruojančiais dirgikliais (žr. Davido Fincherio „Kovos klubą“, kurioje kino mechaniku dirbantis Brado Pitto herojus į kiekvieno rodomo filmo juostą kas 24 kadrai įklijuoja pornografinį vaizdelį): taip žiūrovas pats to nesuvokdamas (akis tokio 25-o kadro turinio negali užfiksuoti) gauna galingo fiziologinio dirgiklio impulsus.

Nesirengiu diskutuoti apie tai, ar Gasparas Noé savo kūryboje naudojasi dvidešimt penktuoju kadru, bet psichodelinį poveikį žiūrovų psichikai jis tikrai moka daryti. Pavyzdžiui, „Nesugražinamame laike“ ataka žiūrovų psichikai daroma „dviem frontais“ – hiperrealistiniais vaizdais ir juos lydinčia muzika bei žemo dažnio garsais: būtent pastarieji, kaip seniai įrodyta mokslininkų, žmonėms sukelia nerimo jausmą, galvos svaigimą ir su juo susijusį šleikštulį.

Greičiausiai režisierius sąmoningai siekia panašaus efekto.

5.  „REQUIEM SVAJONEI” (Requiem for a Dream, 2000)

Režisierius Darenas Aronofskis šiuo filmu pasidėjo tvirtus pamatus ir susikūrė talentingo režisieriaus vardą. Tiesa, pateikęs tokį stiprų kūrinį savo karjeros, sakykim, viduryje vėliau jis nebe taip galingai stebina žiūrovus. Tiesiog tai atvejis, kuomet yra labai sunku perspjaut patį save. Nors su „Juodąja gulbe“ režisierius vėl gana ryškiai žybtelėjo, „Requiem for a Dream“ išlieka stipriuoju šedevru.

Būrelis jaunuolių: Haris, Merijon, Taironas yra žavūs ir drąsūs, veržlūs, turintys svajonių. Jie trokšta lengvų pinigų ir nesibaigiančių malonumų. Pinigus susigalvoja užsidirbti prekiaudami narkotikais, o kaip patikimi prekeiviai jie vis po truputį paragauja savo prekės. Na, kad žinotų ar kokybišku daiktu prekiauja. Žinoma, be abejo, pripažinti, kad tai ne ragavimas, o priklausomybė nėra lengva ir visai nesinori. Dozė po dozės, švirkštas po švirkšto ir kompanijos svajonės virsta košmarais, o būdų tam sustabdyti tiesiog nebėra.

Greta viso to sukasi antraeilė siužetinė linija, kuri taip pat demonstruoja, kaip greitai priklausomybė nuo svajonių virsta košmarais. Hario mama Sara, pagyvenusi vieniša moteris gyvena labiau televizijos nei realiame pasaulyje ir vieną dieną išsipildo jos svajonė – ji pakviečiama į savo mėgiamiausios laidos filmavimą. Moteriškė užsimoja atrodyti kuo nuostabiau ir taip gauna naują priklausomybę – svorio metimą. Mesti svorį dietomis sunku, todėl tai ji bando padaryti tai radikaliais metodais. Svoris lyg ir krenta, bet kartu ritasi ir visas gyvenimas…

Režisierius meistriškai ir įtaigiai atskleidžia priklausomybių galią ir pabrėžia kokia mažytė ir trapi ta linija tarp saldžių sapnų, svajonių ir košmarų. (R.Č.)

Kraupių JAV serijinių maniakų galerijoje ženklią vietą užima Teksase gimęs amerikietis Henris Li Lukasas (1936 – 2001). Jis buvo ne tik šaltakraujis žudikas, bet priedo dar piromaniakas ir kanibalas.

Policijos pareigūnams pavyko įrodyti 11 jo įvykdytų žmogžudysčių, nors buvo teigiama, kad jų galėjo būti daugiau nei 300. Per tardymus Lukasas ir jo bendrininkas Otisas Tulas sakėsi tik per vienerius metus klajodami po Ameriką jiedu nužudė 97 žmones. Bet tai įrodyti nepavyko.

2019 studijos „Netflix“ sukurtame dokumentiniame filme „Žudiko išpažintis“ ( The Confession Killer) bandoma atskleisti kai kuriuos anksčiau nežinomus faktus. Pasirodo, kad kai kurie Lukaso prisipažinimai buvo melagingi: ne kartą atnaujinę neatskleistas bylas policininkai sugaudavo tikrus žudikus.

Tai, žinoma, niekaip nesumenkina Lukaso tikrai įvykdytų žiaurių nusikaltimų. O juos smurtą šeimoje nuo mažų dienų kentęs Kelių tarnybos darbininko sūnus pradėjo daryti labai anksti. Būdamas vos šešiolikos jis nužudė metais vyresnę merginą, bet į koloniją pateko ne už tai, o už vagystę su įsilaužimu. Už žmogžudystę jis buvo pasodintas už grotų 1953 metais, kai nužudė prostitutę, kuri, anot Lukaso, buvo panaši į jo motiną.

1960-aisiais jis smūgiu į galvą (buteliu ar plaktuku) nužudė savo motiną, už tai buvo nuteistas kalėti 15 metų, bet jau kitais metais buvo pervestas į psichiatrinę kliniką, kur jam buvo diagnozuota šizofrenija, psichopatija ir sadizmas. Turėdamas daug laisvo laiko ir mėgaudamasis švelnesnėmis gyvenimo sąlygomis Lukasas dienas leido studijuodamas knygas apie garsius žudikus.

1975 metais jis buvo išleistas į laisvę, nors tiesiai šviesiai sakė, kad neketina liautis žudyti. Netrukus jis sutiko savęs vertą bendrininką Otisą Tulą ir drauge su juo vogtu automobiliu išvyko „laimės ieškoti“ (taip abu jau kalėjime aiškino pagrindinį savo nusikaltimų motyvą).

Kaip jie elgėsi su savo aukomis, nesiryžtu aprašyti. Galiu tik pasakyti, kad nuo tokių detalių šiaušiasi iš siaubo plaukai ir kraujas stingsta gyslose.

1998 m. Lukasas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau Teksaso gubernatorius George‘as Bushas jaunesnysis šį nuosprendį pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos.

Mirė maniakas kalėjimo kameroje 2001 m. kovo 12 nuo širdies smūgio.

Apie šį galvažudį sukurti keli dokumentiniai ir vaidybiniai filmai. Bene garsiausias – „Henris: Žudiko maniako portretas“, kuris buvo baigtas 1986, bet JAV ekranuose pasirodė 1990-aisiais. Jame gana laisvai elgiamasi su faktais. Bet juk tai – ne dokumentinis filmas (realių faktų reikia ieškoti juose). Tačiau nesunku pastebėti, kad šis vaidybinis filmas sukurtas laba realistine maniera, todėl kartais jis net atrodo kaip tikrų įvykių kronikas. Prie tokio įspūdžio, žinoma prisidėjo operatorius Charlie Liebermanas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Michaelas Rookeris, kuriam žudiko Henrio vaidmuo tapo puikiu startu į kino pasaulio aukštumas (dabar jo sąskaitoje virš 120-ies vaidmenų kine bei televizijoje).

Pirmą kartą žiūrovams filmas buvo parodytas 1986 m. kino festivalyje Čikagoje (čia buvo filmuojama nemaža dalis filmo scenų). Ten su nauja jėgas įsiplieskė ginčiai apie tai, kaip derėtų rodyti smurtą ir žmogžudystes filmuose. Nuomonės kardinaliai išsiskyrė: vieni piktinosi, kad autoriai spekuliuoja žiauriais vaizdais, kiti (jų gretose buvo Martinas Scorsese) sakė, kad 36-erių metų režisierius Johnas McNaughtonas (anksčiau jis darė reklaminius ir muzikinius klipus) sukūrė jeigu ne šedevrą, tai tikrai vertingą kūrinį.

Priešingoje barikadų pusėje esančių kinematografininkų nuomonę įgarsino italų režisierius Nanni Moretti, kuris savo filme „Brangus dienoraštis“ (Caro diario, 1993 m.) pareiškė, kad „Henris: Žudiko maniako portretas“ žmonijai daro labai blogą poveikį.

Kurioje barikadų pusėje yra tikroji tiesą? Ji, kaip ir visada yra kažkur per vidurį tarp dviejų kraštutinių polių. (G.J.)

3. „ŠOKĖJA TAMSOJE“ (Dancer in the Dark, 2000)

Larsui von Trierui šiuo kūriniu pavyko taip sujaudinti žmones savo istorija, kad abejingų neliko. Tik vieni besąlygiškai liaupsino filmą, kiti argumentuotai kaltino režisierių racionaliai manipuliuojant giliausiais žmonių jausmais. Vadinasi, svarbiausią tikslą režisierius ir šį kartą pasiekė.

Niekada nebuvęs Amerikoje Larsas fon Trieras susidarė įspūdį apie šią šalį iš amerikietiškų filmų. Ir vadovaudamasis tokia kinematografine patirtimi išdrįso sukurti kelis filmus, kuriuose jam pavyko pagauti Ameriką taikliai charakterizuojančius bruožus. „Mano „amerikietiški“ filmai yra veidrodinis atspindys tos informacijos, kurią aš gaunu apie šią šalį, juk 90 procentų to, ką aš matau per TV, susiję su Amerika, – sake režisierius. – Turėjau apie daug ką pamąstyti. Be to, Amerika – tai proto būsena, savotiškas mitas, kuris priklauso visiems, o ne vien amerikiečiams“.

„Šokėjos tamsoje“ veiksmas plėtojasi 1964-aisiais metais Vašingtono priemiestyje. Metalo gaminių fabrike dirbanti Selma, emigrantė iš Čekoslovakijos, kartu su paaugliu sūnumi gyvena namelyje ant ratų, kurį moteriai nuomoja vietinis policininkas. Selmos regėjimas kasmet prastėja, ir šią ligą, matyt, bus paveldėjęs jos sūnus. Todėl moteris taupo pinigus vaiko akių operacijai, o pati tenkinasi minimaliais gyvenimo malonumais, kurių svarbiausias – amerikietiški miuziklai – jų nuostabias melodijas Selma nuolat girdi, o ir pati, norėdama nors trumpam pamiršti visas gyvenimo negandas, įsivaizduoja esanti miuziklų herojė. Miuziklai – Selmos antroji gyvenimo realybė, nes „juose niekada nieko bloga neatsitinka“

Tačiau realus gyvenimas – toli gražu ne miuziklas. Kai dėl Selmos kaltės ji atleidžiama iš darbo, likimas siunčia vargšei moteriai dar vieną skaudų kirtį – jos sunkiai kauptas santaupas pasisavina treilerio savininkas. Mėgindama susigražinti pinigus Selma nužudo policininką ir tampa „pirmojo laipsnio nusikaltimo“ kaltininke. O už pareigūno nužudymą Amerikoje nuo seno daugeliu atveju baudžiama mirtimi. Žinoma, geras advokatas, šioje situacijoje galėjo surasti lengvinančių aplinkybių, bet teismo procesas surytų visus pinigus, taupytus sūnaus akių operacijai. Todėl tokio savo gyvybės gelbėjimo plano moteris atsisako.

„Šokėja tamsoje“ gali būti laikoma savotišku ankstesnio filmo „Prieš bangas“ tęsiniu, o populiarios islandų dainininkės Björk suvaidinta emigrantė Selma gali būti pavadinta tikra Besės Maknyl seserimi. Nes abi vardan meilės aukoja tai, kas kiekvienam žmogui brangiausia. Besė savo gyvybės kaina išgelbėjo mylimą vyrą iš klastingos ligos gniaužtų. Selma aukoja savo regėjimą, o vėliau ir gyvybę už galimybę išgydyti nuo apakimo mylimą sūnų. Tik jeigu „Prieš bangas“ finalas žadino kažką panašaus į katarsį, tai „Šokėjos tamsoje“ pabaiga verčia grąžyti rankas, keikti likimą ir amerikietišką teisėsaugos sistemą. Mėgstanti žiūrėti filmus Selma išeidavo iš kino teatro anksčiau, nei ekrane nušvisdavo užrašas „Pabaiga“. Deja, jai pačiai likimo skirtą siužetą teko išgyventi iki paskutinio taško.

2. „Iltis“ (2014) / „Tusk“

Geriausiuose režisieriaus Kevino Smito filmuose – tiesą sakant, ir blogiausiuose – veikėjai prikalba daug įvairių dalykų. Ne išimtis ir antras rašytojo bei režisieriaus bandymas siaubo filmų srityje „Iltis“. Tačiau šįkart, nors plepėjimo vis tiek daugiau, nei kankinimo, jis bent jau suteikia filmui daugiau keistumo bei šiurpumo. Filmas paremtas viena iš paties režisieriaus tinklalaidės „SModcast“ istorijų.

Volisui (Džastinas Longas) ir jo pagalbininkui (Helis Džoelis Osmentas) priklauso populiari tinklalaidė apie keistus internete paplitusius vaizdo įrašus bei juokingus interviu su interneto įžymybėmis. Besišaipydami iš žmonių, kurie netyčia apsijuokė ar buvo pajuokti viešumoje, vyrukai sukūrė neblogą komandą ir subūrė ne mažą klausytojų ratą. Darbas paprastas – Volisas keliauja po šalį ieškodamas keistų vaizdo įrašų, o suradęs grįžtą į studiją ir pasidalina istorijomis su savo kolega ir, žinoma, klausytojais. Susiruošęs keliauti į Kanadą paimti paskutinę minutę atsiradusio interviu, Volisas užsuka į vietinį barą išgerti ir pastebi skrajutę, kurią parašė senas nuotykių ieškotojas (Maiklas Parksas), kuris ieško, su kuo galėtų pasidalinti savomis istorijomis. Atvykus į nuošalius ir tamsos apgaubtus senolio namus, Volisas nedelsiant pavaišinamas puodeliu karštos arbatos ir istorija apie tai, kaip po laivo nelaimės jūroje senolis buvo išgelbėtas jūrų vėplio. Ši istorija Volisui pasirodė puikiai tinkama jo tinklalaidei, tačiau netrukus vyras netenka sąmonės, o pabudęs supranta, jog yra prirakintas prie invalido vežimėlio. Kol Tedis ir Voliso mergina patraukia šiaurėn, jog išsiaiškintų, kur taip staiga dingo Volisas, senolis paverčia persigandusį vyrą savo nenormalios procedūros subjektu, kurio požiūris į nuostabiausius jūros gyvius bus pakeistas visiems laikams.

Nepaisant to, kad šis siaubo filmas nėra iš tų, kuriuose būtų taškomasi kraujais, žudoma ar kitais tradiciniais būdais kankinama, vargu, ar po pirmos peržiūros norėtumėte pamatyti jį dar kartą. Siaubą ir nerimą šio filmo siužetas sukelia per veikėjų kalbas, o ypač per vėplių maniako išsakomus žodžius „Nesuprantu, kas, po velniais, gali norėti būti žmogumi?“, o taip pat ir veiksmus, kurių jis imasi norėdamas žmogų paversti gyvūnu. Šiam filmui puikiai tinka pasakymas, jog žmones nuo gyvūnų skiria tik tai, kad pastarieji negali papasakoti savo istorijų.

Holokausto tema iš pasaulinio kino nedingsta jau seniai. Ir tai suprantama: viena skaudžiausių XX amžiaus tragedijų reikia prisiminti, kad nieko panašaus niekada nepasikartotų.
Kartais net atrodo, kad ši tema taip skersai ir išilgai išnagrinėta, kad kažką naujo sugalvoti jau sunku. O kai bandoma tai padaryti, susilaukiama audringų protestų. Panaši reakcija ilgai lydėjo filmą „Gyvenimas yra gražus“ (1997 m.). Kai šis filmas pasirodė ekranuose, vieni piktinosi, kad režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Roberto Benigni išdrįso apie žydų tautos tragediją kalbėti ekscentriškos komedijos kalba (kažkas net sugalvojo naujadarą „komiksas apie holokaustą“), kiti, atvirkščiai, su ašaromis akyse žiūrėjo šią jaudinančią istoriją ir vadino R. Benignį paties Charlie Chaplino vertu tragikomedijos genijumi.

Tikru šedevru pelnytai laikomas Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ (1993 m.) suformavo „idealaus filmo“ kanoną ir plačiai paskelbė: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“. Ši charakteristika tinka ir pačiam Oskarui Šindleriui, išgelbėjusiam kelių šimtų Krokuvos žydų gyvybes, ir nacių karininkui Vilmui Hosenfeldui, pasigailėjusiam genialaus muzikanto Vladislavo Špilmano (Romano Polanskio filme „Pianistas“), ir pasaulio teisuoliu pripažintam japonų diplomatui Čiunei Sugiharai, Kaune pasmerktiems žydams išdavinėjusiam išsigelbėjimo vizas.

Deja, yra ir kita holokausto pusė, kuri nėra tokia didvyriška, todėl apie ja ir dabar stengiamasi nutylėti. O kai šito padaryti nepavyksta, kyla negatyvaus pasipriešinimo ir neigimo banga. Ypač jautri yra vadinamoji „žydšaudžių“ tema. Lenkai ją nagrinėja vis drąsiau (Andrzejaus Wajdos „Didžioji savaitė“, Władysławo Pasikowskio „Derlius“). Netrukus ir mes sulauksime „Izaoko“ (rež. Jurgis Matulevičius, pagal Antano Škėmos apysaką), todėl kiek pritilę ginčai apie skaudžius istorijos įvykius turėtų paaštrėti.

Originaliu rakursu į žydšaudžių temą žvelgiama Oskaru už geriausią filmą ne anglų kalba apdovanoto vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso dramoje „Sauliaus sūnus“, Kanų kino festivalyje laimėjusioje „Didįjį prizą“.

Tai kontraversiškas filmas apie Aušvico koncentracijos stovyklos specialiojoje komandoje dirbantį vengrų žydą, kasdien į mirtį lydintį savo tėvynainius. Kad tokios „zonderkomandos“ nacių koncentracijos stovyklose egzistavo, žinoma seniai. Į vieną tokį būrį pakliuvęs Solas Auslenderis drauge su panašaus likimo tėvynainiais kasdien atlieka patį bjauriausią darbą – paruošia lavonus kremavimui. Kartą tarp išmėtytų kruvinų kūnų Solas aptinka jaunuolį, kurį kažkodėl (?) palaiko savo sūnumi, nors jam pastoviai sakoma, kad vaikų jis neturįs. Nuo šiol Solą užvaldo vienintelė mintis – jis privalo surasti rabiną, kuris padės tinkamai šį „Sauliaus sūnų“ palaidoti. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Deimantė Čegytė, Raminta Česnaitė

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: