Virginia Woolf. Į švyturį

Paskelbė: Data: 2012-07-12 10:14

Spausdinti | Komentarai

Pamenu, viena Woolf (Vulf) knyga vis mėtydavosi tėvų namuose. Regis, tai buvo „Ponia Delovėj“, 1994–aisiais išleista „Žaltvykslės“. Pastaroji leidykla, beje, yra išleidusi gana smagių knygų serijų, pavyzdžiui, Ernesto Hemingway (Hemingvėjaus) rinktinę. Tik po kiek laiko supratau Woolf svarbą bendrame kultūros katile. Tada knygą atsargiai paėmiau, nupūčiau dulkes, pamylavau ir padėjau šalia Marcelio Prousto (Prusto).

Šį kartą skaitome „Vagos“ pateiktą romaną „Į švyturį“. V.Woolf kūrinys išsiskiria sąmonės srautų metafizika, itin modernistine išraiška, savitomis humoro dozėmis. Iš tiesų ne visada lengva suprasti painius Woolf sakinius, minčių eitis ir tiesiogiai neišreikštą romano personažų kaitą. Aprašomas ne vienas ar keli veikėjai, o visa jų šūsnis. Pradžioje ne be reikalo prisiminiau seną gerą Proustą kopūstą. Virginia bent jau šiame romane irgi kaip tamsta ištempia ir paleidžia laiką, žaismingai transformuoja esatis ir nevengia ilgėliausių sakinių.

Kas nors gali taip sugalvoti ir skaityti/naudoti knygą kaip terapiją. Atsiguli į vonią, paleidi karštą vandens čiurkšlę ir balsiai kaip avis skanauji tekstą. Mekenimas turėtų būti išgirstas gerųjų aukštesniųjų būtybių, ir taip nutiestas metatiltas sukurtų tiesioginę pereitį iš dosnios kūrėjo palėpės į nykią mirtingųjų svetainę, prikimštą odinių (galbūt jaučio, galbūt ko nors egzotiškesnio) baldų.

Jei baigčiau seilėtis, tai pripažinčiau tai, kad knyga vis dėlto nėra labai ypatinga. Ją skaityti nuobodoka, trūksta motyvacijos kęsti ne itin malonų ir vartotiną srautų tekstą. Gal savaip kaltas ir Laimantas Jonušys, vyras šiaip vertas pagarbos, sprangokai išvertęs romaną. Nesu iš tų skystakiaušių, kurie numeta gerą knygą dėl jos sunkaus stiliaus ar tokio paties turinio. Vis dėlto„Į švyturį“, kitaip nei, tarkim, „Prarasto laiko beieškant“ ar „Ulisas“, savy neturi tiek kozirių, potencialios bombos galios ir laukimo bei tokių patrauklių naratyvų.

Vieni Woolf skaito norėdami paremti lesbiečių, feminisčių judėjimus. Kiti dėl to, kad tai skaityti turėtų būti madinga (šių, beje, reikėtų nekęsti labiausiai). Treti knygą tiesiog gauna dovanų. Būtų įdomu išgirsti visų trijų ar dar daugiau grupių vertinimus. Kada nors tikrai reikės surengti tokią keistą recenzentų vakarienę: su jautienos maltinukais, pigesniu karštu vynu ir skaitymais ant nukirsdinto ožio.

„Jis sustojo kaip įbestas prie vazos su virstančia per kraštus pelargonija. Kiek žmonių iš tūkstančio milijonų, klausė jis savęs, vis dėlto pasiekia Z? Žinoma, pasmerkto būrio vadas gali savęs to klausti ir, neišduodamas žengiančių įkandin jo, atsakyti: „Turbūt vienas.“ Vienas iš visos kartos. Tad ar galima jį kaltinti, kad nėra tas vienas, jeigu jis sąžiningai triūsė ir aukojo geriausius gebėjimus, kol nebeliko ką aukoti. O kiek truks jo šlovė? Net ir mirštančiam herojui prieš mirtį leistina klausti, kaip apie jį vėliau kalbės žmonės. Jo šlovė truks gal du tūkstančius metų. O kas yra du tūkstančiai metų?“ (p. 40)

Dvejonių ir pamąstymų dienos.

„Atgimimas”

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt