Vilties uostamiestyje puoselėtojas vienuolis Sigitas Benediktas Jurčys

Paskelbė: Klaipėdos Žinios Data: 2019-06-02 08:49

Spausdinti | Komentarai

© Jono Valaičio nuotr. / KlaipėdosŽinios.lt

„Viltis“ – tai žodis, kurį Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vienuolis ir žinomas uostamiesčio žmogus Sigitas Benediktas Jurčys vartoja itin dažnai.

Jo inicijuotos ir kartu su bendražygiais organizuojamos vadinamosios „vilties“ šventės sulaukia atgarsio visoje Lietuvoje. Vienas didžiausių uostamiestyje vykstančių „vilties“ renginių – tai „Vilties bėgimas“, kurio metu šimtai sportininkų ir bėgimo mėgėjų varžosi rungtyse, o už dalyvavimą surinkti jų pinigai atitenka tiems, kuriems reikia grąžinti viltį – sunkiomis ligomis sergantiems vaikams.

Su S. Benediktu Jurčiu susitikome netoli Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, vaikų apsuptyje, renginio mažiesiems metu. Vienuolis neslėpė geros nuotaikos ir bendravo su įvairių sutrikimų turinčiais mažaisiais – tokį jį pavyksta pamatyti gana dažnai.

Skausmas, baimė ir neviltis – jam dažnai tenka matyti tokių emocijų užvaldytus, į nelaimę patekusius žmones, kuriuos reikia padrąsinti. Neretą tai išvargintų. Tad su S. Benediktu Jurčiu kalbėjome apie jo emocijas, išgyvenimus, vaikus ir viltį.

Klaipėdoje surengtą Paralimpinę dieną vykusio interviu metu vienuolis žvelgė į įvairiose rungtyse linksmai žaidžiančius įvairių sutrikimų turinčius vaikus ir dalijosi savo mintimis.

- Kaip galima apibūdinti jūsų emocijas šiuo metu? – pasiteiravome.

- Papasakosiu apie žodžio „emocija“ reikšmę. Tai lotynų kalbos žodis. Jis reiškia vidinį judesį. Romėnai kalbėjo apie vidinį judesį, o ne vien kūną. Tai sielos judesys. O štai žodis „amocija“ reiškia mirtį – kai nėra jokio judesio.

Tad kai aplink save matau tokį judesį, aš džiaugiuosi. Tai reiškia, kad ir mano vidinės emocijos yra be galo geros, gyvos.

12

© KlaipėdosŽinios.lt nuotr.

Vis tik, kartu noriu prisiminti Antrąjį pasaulinį karą. Tai labai svarbu. Po jo labai daug žmonių buvo įsodinti į neįgaliųjų vežimėlius. Po šios tragedijos įvyko pirmosios paralimpinės rungtynės, kuriose dalyvavo kare sužeisti žmonės. Ir štai pažvelkite į ką viskas pavirto – šiandien paralpininėse rugtynėse dalyvauja „super“ žmonės – kojos ir rankos kone „priauginamos“, jų pasiekiami sportiniai rezultatai – labai aukšti.

Šiandien, žvelgdamas į šiuos vaikus, matau tą sužeistą kareivį, kurį įsodina į vežimėlį, bet jis turi ateitį. Mūsų sovietinėje visuomenėje, kurio aš augau, nebuvo pritaikyti nei namai, nei keliai, nebuvo ir vežimėlių. O ir tokių žmonių nesimatė. Jie buvo įkalinti gyvenimui butuose, kambariuose.

O štai šiandien – visai kita visuomenė. Mano emocijos dėl to labai geros, nes esame jiems atviri. Žvelgdamas į šiuos vaikus, aš matau, kad jie turi ateitį, nes mes kartu su jais svajojame.

22

© KlaipėdosŽinios.lt nuotr.

Sportas yra labiausiai disciplinuojantis, sudrausminantis žmogų. Pažįstu kelias šeimas, kurių vaikai, turėdami Dauno sindromą, ėmė lankyti gimnastiką, jie paklūsta trenerio nurodymams. Ir rezultatai labai aukšti. Varžybose treneriai, teisėjai, žiūrovai ir tėvai žiūri į savo vaikus ir džiaugiasi jais. Taip mes padedame jiems svajoti.

- Klaipėdoje vykdote daug „vilties“ renginių. Galima sakyti, kad uostamiestyje atsiranda net daugiau vilties nei kituose Lietuvos miestuose?

-Yra 32 „vilties“ renginiai, kurie turėtų įvykti šią vasarą. Vilties poezija, vilties muzika – visa tai kuria kartais ir tie žmonės, kuriems nepasisekė išgarsėti, bet vis tiek tai išeina iš jų širdies. Tad kai mes darome tokius renginius, tai būna labai gražu, jie atveria savo širdį ir tai skaito.

Vienuolis Sigitas Benediktas Jurcys 4

© Jono Valaičio nuotr. / KlaipėdosŽinios.lt

-Kas jus skatina kitiems žmonėms suteikti viltį? Ar nesijaučiate, kad tokios įtemptos veiklos metu nuskriaudžiate save?

-Yra toks išsireiškimas, kad duodamas pats, tu gauni atgal. Ir kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. O labiausiai aš džiaugiuosi matydamas, kokie mes galime būti.

Kai prieš 12 metų pradėjome organizuoti „Vilties bėgimą“, aš žinojau, kad ateis ši diena ir aš džiaugsiuosi. Bet reikia įdėti daug darbo.

Finišo liniją kasmet kerta tūkstančiai žmonių. Šiais metais – 10 tūkst. O skaičiuojant per 12 metų ją iš viso kirto apie 100 tūkst. bėgikų. Prisidėjo daugybė „vilties“ savanorių.

Man tai duoda daug jėgų ir energijos. Galiu atsistoti ir tęsti savo darbus.

13

© KlaipėdosŽinios.lt nuotr.

- O kaip jūs manote, ko labiausiais žmonės trūksta šiame pasaulyje?

-Tūksta horizonto. Neužtenka žmogui sakyti, kad jam reikia gyventi čia ir dabar. Man nesiseka gyventi čia ir dabar, o tau pasisekė, tu esi turtingas – štai koks gali būti to žmogaus požiūris išgirdus šią frazę.

Jei žmogus neturi horizonto, jis neturi vilties, o tą skausmą, kuris viduje auga, žmogus imasi malšintui alkoholiu, narkotikais.

O kai yra viltis, iš bet kokios situacijos gali išeiti radęs išeitį, – pasakojo vyras.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt