Trapus sezonas pragare

Paskelbė: Data: 2013-02-27 05:11

Spausdinti | Komentarai

Penktasis Philippe‘o Bessono romanas „Trapios dienos“  – tai maištingo, prancūzų poezijos novatoriaus – Arthuro Rimbaud – paskutiniųjų dienų kronika. Paskutinių Arthuro dienų peizažas, kuriame meistriškai atskleidžiama mįslinga ir keista jo asmenybė, pernelyg nesiejant poeto su jo poezija.

Kokia ji? „Tu pasiliksi hiena ir t.t! – sušunka velnias, apvainikavęs man galvą tokiomis maloniomis aguonomis. – Keliauki į mirtį su visais savo geismais ir savo egoizmu, ir visomis didžiosiomis nuodėmėmis.

Ak! Užsikroviau per daug sunkią naštą: – Bet, brangusis Šėtone, maldauju jus, šiek tiek mažiau įniršio vyzdžiuose! Ir kol reikia laukti kelių smulkių niekšybių, laiku nesuspėjusių, jums, mėgstančiam, kad rašytojas neturėtų pasakotojo ar pamokslininko gabumų, jums aš išplėšiu šiuos kelis bjaurius lapus iš savo paties, pasmerktojo, užrašų knygutę“ („Sezonas pragare“).

Jis – Arthuras Rimbaud – niekada nepatyrė savo motinos švelnumo ir meilės. Ji buvo lyg pats Šėtonas, savo sūnų norėjusi matyti padoriai dirbantį paprastą darbą. Jis – pamišimo ir meilės menui vergas – puolė į patį dekadentizmo sūkurį. Jis gėrė ir puotavo. Pasibaigus meilės romanui su kitu poetu jis staiga pajunta, kad prasidėjo sezonas pragare.

Dar vėliau – viskas nušvinta. Išvaikščiojęs Afrikos platybes, jis grįžta namo. Ir jau grįždamas žino: grįžo numirti.

Philippe‘as Bessonas subtiliai perteikia tą įniršį ir pyktį, kurie buvo apgaubę dar visai jauno A.Rimbaud veidą ir liko iki paskutiniųjų jo dienų. Jis visada buvo arogantiškas ir piktas.

„Jis niekada nemėgo romantizmo. Ir nekenčia tos „vienadienės literatūros“, kurią užmiršti, vos perskaitęs. Jis mano, kad Istorija išsaugo tik rimtumą, neviltį ir melancholiją“.

Iš gyvenimo likus tik kelioms trapioms dienoms, galima apmąstyti viską, kas jame buvo. Tačiau A.Rimbaud išpažintys tokios skaudžios ir gilios, kad sesuo nepajėgia įsivaizduoti, kokia kančia visą gyvenimą slėgė jos brolį. Ji – niekuomet nepatyrusi motinos meilės – Arthuro žvilgsnyje išskaito jo mintis: „Žodžiai – tai gyvenimas, štai ką jis galvojo“.

Paskendęs žodžiuose, silpnai plakant paskutiniesiems širdies akordams, Arthuras Rimbaud romane „Trapios dienos“ iš žmogaus legendos, virsta paprastu mirtinguoju, kuris nori gyventi dar. Bet tas „dar“ – neduotas.

Maištingas, piktas ir įniršęs, su paslaptimis, kurias sudėjo į savo poeziją ir savo gyvenimo paslaptimis, kurias reikia iššifruoti.

Šis romanas kviečia pereiti trumpą kančios istoriją, – vieno geriausių visų laikų poeto trapių dienų ir viso gyvenimo svarbiausius istorijos momentus.

Tai vienas iš geriausių Phillipe‘o Bessono kūrinių. Apie asmenybę, kuri paaukojo viską dėl žodžių. Rimtų, be vilties, melancholiškų žodžių. Amžinų žodžių.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt