TOP 10 Steve‘o Carell‘io vaidmenų

Paskelbė: Data: 2020-06-25 05:24

Spausdinti | Komentarai

Ryškius pakitimus regime amerikietiškos komedijos baruose. Po to, kai mirė amžinas šaipokas Leslie Nielsenas, parodijavęs populiarius filmus ir jų personažus, po to, kai nusižudė Robinas Williamsas, po to, kai Jimas Carrey surimtėjo ir jam atsibodo vaidinti vien bukus ir dar bukesnius, po to, kai visus vulgariais juokeliais užkniso Adamas Sandleris ir Benas Stilleris, daug metų tarpusavy lenktyniavę, kuris surinks daugiausia „Auksinių aviečių“, į pirmą planą tvirtai ir užtikrintai įžengė Stevė‘as Carrellas  (g. 1962).

Ilgai šmėsčiojes TV serialų epizoduose pirmą didesnį vaidmenėlį jis gavo komedijoje „Briusas Visagalis“ (Bruce Almighty, 2003, rež. Tomas Shadyac’as). Pagrindines partijas čia atliko Jimas Carrey ir Morganas Freemanas, bet titruose pažymėtą kaip Stevenas Carellas aktorių prodiuseriai pastebėjo ir netrukus jis susilaukia pasiūlymų filmuotis iš Woody Alleno („Melinda ir Melinda“, 2004), Adamo McKay‘aus („Diktorius“, 2004, vėliau vaidins šio režisieriaus „Didžiojoje skoloje“), Noros Ephron („Mano žmona – ragana“, 2005).

Bet labiausiai Steve‘ą Carellą išgarsino pagrindinis vaidmuo komedijoje “40-ties ir vis dar skaistus” (The 40 Year Old Virgin, 2005, rež. Juddas Apatow), kuriame buvo „Amerikietiško pyrago“ lygio siužetas.

Vėliau sukurtos komedijos („Mažoji mis“, 2006; Naktinis pasimatymas, 2010; „Denas tikrame gyvenime“, 2007) buvo kur kas subtilesnės.

Pastaruoju metu aktoriaus bagažas pasipildo nebanaliais filmais („Kartu iki pasaulio pabaigos“, 2012; „Aleksandras ir baisiai, labai siaubingai nesėkminga diena“, 2014; „Gražus sūnus“, 2018).

Neatsilieka Steve‘as Carellas ir nuo naujausios mados vaidinti populiariuose TV serialuose. Jų aktoriaus kraityje jau trys – Biuras (The Office), „Ryto šou“ (The Morning Show) ir kol kas naujausias „Kosminės pajėgos“ (Space Force, 2020): pastarajame aktorius vaidina generolą Marką Neirdą, kuriam tenka atsakinga misija – kontroliuoti specialios paskirties kosmines pajėgas ir siųsti pirmą karių desantą į Mėnulį.

Kokie jau čia juokai!..

10. „KARTU IKI PASAULIO PABAIGOS“ (Seeking a Friend for the End of the World, 2012)

Atrodo, kad apie majų kalendoriuje neva užfiksuotą pasaulio pabaigos datą žmonės jau pamiršo ir jokios apokalipsės nesibijo. O štai filmų kūrėjai šios temos vis dar neapleidžia.

Artėjant 2012-iesiems metams pagausėjo dokumentinių ir vaidybinių filmų, persmelktų pasaulio pabaigos tema ir iliustruojančių galimus apokalipsės scenarijus. Įspūdingiausiai vieną jų ekranizavo vokiečių režisierius Rolandas Emmerichas. 200 milijonų dolerių kainavęs katastrofų blokbasteris „2012“, išnaudojęs visas įmanomas kompiuterinių efektų galimybes, neliko nepastebėtas, bet atrodė kaip kompiuterinis žaidimas, kurio turinį galima modifikuoti iki begalybės.

Visai kitaip pasaulio pabaigos viziją „4:44. Paskutinė diena Žemėje“ (4:44 Last Day on Earth, 2011) parodė režisierius Abelis Ferrara. Filmo pavadinimo skaičiai reiškia iš anksto paskelbtą apokalipsės laiką, kurio belaukdama porelė – jauna dailininkė ir pagyvenęs aktorius – visai nepanaši į siaubo apimtus žmones, karštligiškai skaičiuojančius paskutines gyvenimo akimirkas. Prabangiame bute Manhatane jie įprastai nuobodžiauja, be ypatingos aistros mylisi, spokso į televizorių ir kompiuterį, žodžiu, elgiasi taip, kaip buvo įpratę tai daryti kasdien. Pasaulio pabaigos akivaizdoje nėra jokio katarsio, tik abejinga išvada: „Pasaulis juda prie pabaigos nuo savo pradžios momento“.

Filmas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ užima tarpinę nišą tarp A. Ferraros ir Larso von Triero „Melancholijos“ (2011). Iš pirmojo kolegos režisierė Lorene Scafaria perima bendrą pasaulio beprasmybės įvaizdį, iš antrojo – pasaulio pabaigą mums atnešantį kosminį kūną.

Jau pirmoji filmo „Kartu iki pasaulio pabaigos“ scena nepalieka jokios vilties – paskutinė galimybė išgelbėti žmonių planetą žlugo: 110 kilometrų skersmens asteroidas „Matilda“ su Žeme susidurs lygiai po trijų savaičių.

Žiniasklaida įjungia skaitiklį, kuris nuo šiol fiksuos vis mažėjantį laiką iki tragedijos momento, bet nepamirš kaskart pridurti: „Likite su mumis ir mėgaukitės muzikiniais hitais“.

Ką galima nuveikti per jums dar likusią 21 dieną? Kiekvienas filmo herojus į šį klausimą turės atsakyti savaip. Vieni siaubs parduotuves ir mėgausis tuo, kad liks nenubausti už šiuos vandalizmo aktus. Kiti skandins baimę alkoholyje ir malšins siaubą ciniškais pokštais („Mes visi „Titaniko“ keleiviai, tik neturėsim gelbėjimo valčių“). Kai kas apsispręs nelaukti agonijos ir šoks žemyn galva pro langą. Bijantys pasilikti vieni žmones bursis į kompanijas, ramins vieni kitus tuščiais plepalais ir vertins vakarėlius kaip paskutinę galimybę realizuoti kokią nors drąsią fantaziją iš sąrašo „Svajojau kada nors tai padaryti“. O draudimo kompanijoje dirbantis Dodžas (jį vaidina šį kartą ypatingai liūdnas komikas Steve’as Carrellas), ir anksčiau, matyt, nespinduliavęs optimizmo (tikriausiai, todėl ir žmona jį paliko), dabar iš viso pavirto vaikščiojančia Depresija.

Kaimynystėje gyvenanti gražuolė Penė (Keira Knightley) yra visiška Dodžo priešingybė. Mergina tiesiog trykšta optimizmu, skrajoja padebesiais ir moka džiaugtis trumpomis laimės akimirkomis. Normaliomis aplinkybėmis jiedu kažin ar galėtų būti drauge. Bet ekstremalios sąlygos paverčia juos bendrakeleiviais, turinčius bilietus tik į vieną pusę. Ir gavusius galimybę susimąstyti, ar tikrai šalia mūsų yra tas žmogus, su kuriuo norėtųsi būti pasaulio pabaigos akimirką.

9. „KVAILA, BEPROTIŠKA MEILĖ“ (Crazy, Stupid, Love., 2011)

Filmo pradžia nežada nieko linksma. Dvidešimt penkerius metus santuokoje pragyvenę Kelas (Steve‘as Carrelas) ir Emily (ją suvaidino visuomet savo talentu stebinanti Julianne Moore) Vyveriai atsidūrė aklavietėje. Didesnė dalis mums žinomų kino siužetų panašią situaciją susieja su vieno iš sutuoktinių neištikimybe. Dažniausiai dėl to būna kaltas vyras. „Kvailoje, beprotiškoje meilėje“ į šią schemą žvelgiama kitu rakursu. Emilė prisipažino vyrui, kad pamilo kitą žmogų.

Keista, bet šioje situacijoje Emilės paskubomis smerkti visai nesinori. Gal todėl, kad ją vaidina Julianne Moore, visuomet ekrane atrodanti ryškiai (turime omenyje, žinoma, ne plaukus ir makiažą), o Steve‘as Carrelas šalia jos atrodo blankus, kuklus ir neįsimenamai banalus.

Kelas iš tikrųjų daug metų gyveno žmonos šešėlyje, bet manė esąs laimės kūdikis. Juk jis vedė mokyklos laikų meilę, padarė karjerą, dirba perspektyvioje kompanijoje, turi kiekvieno vidutinio statistinio amerikiečio svajonių namą ir iki šiol su žmona ir vaikais nejautė jokio diskomforto. Ir štai vieną dieną visa ši iliuzinė laimė ėmė byrėti lyg kortų namelis. Šią netikėtai vyruką užgriuvusią sumaištį aktorius puikiai perteikia vienu taikliu štrichu: išgirdęs automobilyje žmonos prisipažinimą „Aš miegojau su kitu“, Kelas nekelia jokių skandalų („Na, ir mėmė“, – tikriausiai pagalvoja dauguma žiūrovų), bet netardamas nė žodžio atsisega saugos diržą ir bejausmiu veidu žengia iš važiuojančio automobilio lauk.

Gailesčio ir pajuokos vertas Kelas atrodo ir vėliau, kai prisipažįsta apie žmonos neištikimybę visiems aplinkiniams, net bare sutiktoms nepažįstamoms merginoms. Viskas ima keistis, kai vis dažniau lankydamasis tame pačiame bare, jis susipažįsta su jaunesniu mergišiumi Džeikobu Palmeriu (Ryanas Goslingas). Savimi pasitikintis „vakarėlių liūtas“ pagaili vienišiaus ir pasiūlo nevilties liūne skendinčiam nelaimėliui padėti. Anot jo, Kelui dabar svarbiausia – patikėti savimi, pasikeisti ir sugražinti seniai prarastą vyriškumą. Džeikobas net patikina naująjį pažįstamą, kad jeigu šis paklausys visų jo patarimų, tai po kurio laiko žmona tiesiog maldaus jai atleisti.

Šioje vietoje siužetas daro posūkį ir ima stipriai intriguoti. Kas gi nenorėtų sužinoti, ką turėtų daryti tikras „mėmė“, kad per trumpą laiką pavirstų „ereliu“?

Visų pirma, žinoma, reikia kritiškai pažvelgti į save veidrodyje ir tada ryžtingai keisti viską, ką tame veidrodyje matai. Keli vizitai pas stilistą, kirpėją ir į drabužių bei batų parduotuves duoda ryšiai pastebimą rezultatą. Vėliau seka panelių „kabinimo“ pamokos ir atsipalaidavimo pratybos. O trumpas tikros vyriškumo mokyklos kursas baigiamas suglebusio kūno korekcija sporto salėje ir keliais lakoniškais patarimais: „Kontroliuok save. Jei nori ko nors – imk. O nenori – sakyk“.

Gražuolei Emmai Stone šiame filme atiteko nedidelis, tačiau įsimintinas vaidmuo. Aktorė vaidina teisę studijuojančią merginą vardu Hana, kuri, žinoma, svajoja apie meilę ir laukia to momento, kada jai mylimas vaikinas Ričardas (Joshas Grobanas) gražiai pasipirš. Filme daug svarbių personažų, tačiau sekti painius visų jų tarpusavio santykius nėra taip labai paprasta.

8. „VALDŽIA” (Vice, 2018)

„Valdžia“ (angl. Vice) nominuotas aštuoniems Oskarams, bet laimėjo tik vieną – už geriausią grimą, kurio dėka Christianas Bale‘as į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą persikūnijo taip, kad aktoriaus nebeįmanoma atpažinti. Nemažai kritikos pastaruoju metu D. Trumpui viešai pažėręs aktorius Christianas Bale‘as visgi sakė, kad jis toli gražu ne toks pavojingas, koks buvo puikiai JAV Vyriausybės aparato veikimą išmanęs ir savo veiksmais nemažai žalos valstybei padaręs Dickas Cheney: „Trumpas – triukšmingas ir ekscentriškas, o Cheney – tylus, slapukaujantis ir turintis kur kas daugiau gebėjimų ir kėslų“.

Aukščiausio rango politikai dar prieš užmindami vyriausius valdžios postus paprastai būna gerai žinomi visiems – demokratijos sąlygomis subrendusios žiniasklaidos dėka į politikos Olimpo viršūnes patekusių veikėjų biografijose būna nedaug baltų dėmių. Dickas Cheney – reta išimtis. Nors politikos verpetuose jis pradėjo suktis labai seniai, jis daug kam išliko neįminta mįslė. Cheney darbavosi keturių JAV prezidentų administracijose: vadovaujant G.W. Bushui vyresniajam jis buvo Gynybos ministras, o Busho jaunesniojo komandoje jau buvo tapęs viceprezidentu. Bet kuris kitas politikas tokį pasiūlymą laikytų aukščiausia garbe ir didžiausio pasitikėjimo ženklu. Tačiau didžiulio entuziazmo Cheney tąsyk neparodė – jis dvejojo visą parą ir būsimajam prezidentui pareiškė sutiksiąs tik tada, jei bus priimtos kelios jo sąlygos.

Akivaizdu, kad kurti filmą apie tokią paslaptingą asmenybę yra labai sunku. „Valdžios“ autoriai to niekada ir neslėpė. Net parašė pradiniuose titruose: „Tai reali istorija. Tiksliau pasakius, ji yra tiek reali, kiek tai įmanoma, juk Dickas Cheney yra vienas labiausiai mįslingų politinių lyderių pasaulyje. Bet, velniai griebtų, mes stengėmės kiek įmanydami!“. Tačiau kad filme pasakojama istorija nebūtų pernelyg mistifikuota, o pagrindinis herojus nebūtų perdėtai demonizuojamas, autoriai pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.

Ieškoti savo filmo herojaus politinių šaknų autoriai pradeda septintojo dešimtmečio Amerikoje. Panašu, kad tada būsimasis Vašingtono „pilkasis kardinolas“ apie jokią politinę karjerą nė nesvajojo. Sugrįžimuose į praeitį trumpų scenų kaleidoskope pateikiami keli labai charakteringi būsimojo politiko CV momentai: dėl potraukio viskiui išmestas iš Yale‘io universiteto, sugrįžęs į gimtąjį Vajomingą dirbo elektriku, po sunkaus darbo vakarus leido baruose, du kartus už muštynes buvo patekęs už grotų. Tik po žmonos ultimatumo vyras prisiekia pasikeisti. Ir savo pažadą įvykdo: baigia universitetą, patenka konsultantu į Kongreso administracinį aparatą, anksti perpranta politinių manipuliacijų bei užkulisinių intrigų meną, tampa įtakingo senatoriaus Donaldo Rumsfeldo (Steve‘as Carellas) liokajumi, neaušina burnos, kol jo nuomonės niekas neklausia, todėl užtikrintai žengia kompromisų keliu aukštyn.

Vienoje puikioje scenoje Steve‘o Carello vaidinamas Donaldas Rumsfeldas pateikia vos apsiplunksnavusiam jaunam politikui Dikui svarbią politinės etikos pamoką. Ne, patyręs cinikas nepuola moralizuoti ar patirties dar neturinčiam jaunajam kolegai skaityti paskaitą apie visur ir visada privalančio saugoti valstybės interesus ir ginti tėvynės garbę politiko etikos kodą. Pakanka reakcijos į du Diko klausimus: „Juk mes visada privalome žaisti pagal taisykles?“. Kitas klausimas skambėjo ne mažiau naiviai: „Kuo mes tikime?“. Tokius naivius klausimus išgirdęs Rumsfeldas pradeda ilgai ir su pasimėgavimu kvatoti. Labai tiksli, lakoniška ir komentarų nereikalaujanti scena.

Anksti tapęs ciniku Cheney įvaldė dar vieną politikos pasaulyje svarbią savybę – sugebėjimą net pačias beprotiškiausias idėjas pateikti taip, kad jos skambėjo kaip pasverti ir profesionalūs pasiūlymai. Taip buvęs nevykėlis 1975 m. tampa pačiu jauniausiu Baltųjų rūmų administracijos vadovu ir užsitarnauja patikimo, bet monotoniško biurokrato reputaciją.

Politinė Dicko Cheney karjera staiga nutrūko prezidento Ronaldo Reagano laikais. Tada JAV Baltųjų rūmų šeimininku tapęs buvęs Holivudo aktorius mobilizavo tautą šūkiu „Sugražinkime Amerikai jos didybę“, tačiau Dickui Cheney tinkamos vietos šioje netolimos ateities perspektyvoje neatsirado. Satyros bei sarkazmo elementų nevengiantys filmo autoriai savo pasakojimą apie stulbinamą karjerą ir staigų jos saulėlydį jau penkiasdešimtą filmo minutę pabaigia tradiciniu aktorių sąrašu ir finaliniais komentarais, iš kurių sužinome, kad Cheney tapo naftos perdirbimo kompanijos vadovu, iškeitė politiką į šeimos vertybes, sportą bei veislinių šunų verslą.

Po šios apgaulingos pabaigos, žinoma, prasideda antrasis, pats svarbiausias Dicko Cheney politinės karjeros veiksmas, kuris prasidėjo tuomet, kai JAV prezidentu pasiryžo tapti Bushas jaunesnysis (jį bravūriškai suvaidino Samas Rockwellas), o pasibaigs jau prezidento B. Obamos laikais, kai daugelio nekenčiamas viceprezidentas bus pravardžiuojamas „raiša antimi“ (taip amerikiečiai nuo seno vadina jokių perspektyvų nebeturinčius politikus) ir taps purvinos politikos sinonimu.

Neribotos valdžios manijos apsėstas politikas Dickas Cheney viceprezidento postą vertino kaip galimybę pasinaudoti dar karjeros pradžioje sužinotos unitarinio valdymo teorijos spraga, kai prezidentui de jure suteikiama absoliuti valdžia, bet viceprezidentas de facto pilnai nekontroliuojamas nei įstatymus leidžiančios nei vykdomosios valdžių. Filme trumpam šmėsteli tokia Shakespeare‘o tragedijų verta makiaveliška figūra, tačiau autoriai ją pateikia su akivaizdžiu parodijiniu atspalviu.

 7. „LYČIŲ KOVA“ (Battle of the Sexes“, 2017)

Filmų, kurie vadinosi „Lyčių kova“ kino bazėse nesunkiai surasime gerą tuziną. Dar daugiau yra filmų, kurie vadinasi kitaip, tačiau nagrinėja tą pačią, seną kaip pats pasaulis, problemą.

Pirmieji filmai, rimtai ir linksmai pasakojantys apie nesutaikomus vyrų bei moterų prieštaravimus, gimė dar nebylaus kino metais. Antrą impulsą ši tema įgavo tada, kai moterys išsikovojo teisę balsuoti. Vėliau sparčiai augantis feministinis judėjimas atnešė naujų aspektų ir nusvėrė lyčių balansą į vieną pusę. Dabar įsitvirtinantys #MeToo standartai nuspalvino lyčių kovos konfliktus naujomis spalvomis.

Viskas pasaulyje kinta, tačiau lyčių kovos išlieka lyg pastovi dimensija, prie kurios nuolat grįžta kinematografininkai.

Režisierių tandemas Jonathanas Daytonas ir Valerie Faris ryžosi paįvairinti tradicinę temą savomis intonacijomis. Ši režisierių pora draugauja ir kartu kuria jau seniai. Gana ilgai jie darbavosi muzikos versle ir drauge sukūrė daug muzikinių klipų, kuriuos tankiai rodė MTV: šio talentingo tandemo paslaugomis naudojosi tokie garsūs muzikos kolektyvai, kaip R.E.M., Red Hot Chili Peppers, The Smashing Pumpkins, Oasis, Jane’s Addiction ir kitiems. Jų spalvinguose muzikiniuose klipuose dainavo Macy Gray, Janet Jackson ir kitos žvaigždės.

Jonathano Daytono ir Valerie Faris sukurti muzikiniai klipai pelnė daug apdovanojimų – du „Grammy“ prizus, devynis MTV muzikinių vaizdo klipų apdovanojimus ir „Billboard Music“ apdovanojimą, skiriama „Metų režisieriui“.

Vaidybiniame kine šis gabus duetas debiutavo 2012-aisiais: tada jų sukurta romantinė komedija „Rubė Sparks“ (Ruby Sparks) pasakojo apie kūrybinę krizę išgyvenantį jauną rašytoją Kelviną, kuriam nepadeda nei vizitai pas psichoanalitiką, nei bandymai parašyti naują romaną. Nerasdamas įkvėpimo, mūzos ir vidinės ramybės, vyrukas pasitelkia fantaziją, kurioje gimsta naujas romanas ir svajonių mergina Rubė Sparks. Galiausiai ši ideali mergina, gimusi Kelvino vaizduotėje, išdygsta jo namų svetainėje!

„Lyčių kova“ yra antrasis Jonathano Daytono ir Valerie Faris filmas. Dar viena romantinė komedija. Emma Stone joje vaidina jauną tenisininkę Bilę Jean King kurios sportinė karjera aštuntojo dešimtmečio pradžioje stulbinamai šovė į viršų, o jau 1972-aisiais ją sveikino pats JAV prezidentas Richardas Nixonas.

Bilės karjerą atidžiai seka ir buvęs teniso čempionas Bobis Rigsas (Steve‘as Carellas), kuris iš aktyvios sportinės veiklos jau pasitraukė, tačiau sportinio azarto neprarado, tik dabar jį realizuoja sporto totalizatoriuose.

Bilė būtų visai patenkinta savo progresuojančiais sportiniais pasiekimais, jei ne viena ne tokia jau nesvarbi smulkmena: JAV Teniso asociacijos (USLTA) moterų čempionato prizinis fondas yra aštuonis kartus mažesnis, negu vyrų turnyruose. Visi, kurie, kaip pati Bilė, viešai iškelia šį akis badantį lytinės diskriminacijos faktą, išgirsta tą patį argumentą: „Stebėti vyrų teniso varžybas yra įdomiau!“ O tai, kad tiek į vyrų, tiek į moterų teniso rungtynes parduodamas panašus kiekis bilietų, nėra svarbus argumentas lyčių lygybės naudai.

Pasipiktinusi tokia nelygybe Bilė su jos iniciatyvas palaikančia drauge Gledis (Sarah Silverman) nori keisti situaciją, tačiau perkalbėti teniso turnyro organizatorių Džeką Kramerį (Billas Pullmanas) nėra taip paprasta. Džekas yra tikras seksistas ir tvirtai laikosi nuomonės, kad moterų tenisas yra nevisavertis.

Bet viską keičia neseniai Amerikoje paūžusi seksualinė revoliucija, suaktyvinusi moterų judėjimą. Galiausiai 1973 m. įvyksta teniso varžybos, kuriose akistaton stoja du čempionai – dabartinė Bilė ir buvęs – Bobis Rigsas. Ir panašu, kad tai bus daugiau nei dar vienas teniso čempionatas.

P.S. Pirmą kartą su Steve‘u Carellu Emma Stone susitiko 2011 m., filmuojant romantinę komediją „Kvaila, beprotiška meilė“. (G.J.)

6. „IEŠKOKIT GUDRUČIO“ (Get Smart, 2008)

Arba Žioplasis Bondo antrininkas

Bondiados fanai jau žino, kad naujausias filmas apie Džeimso Bondo nuotykius „Mirtis gali palaukti“ dėl visiems žinomų priežasčių vėluos daugiau nei pusmetį ir didžiuosiuose ekranuose pasirodys lapkritį. O belaukdami šios premjeros galime prisiminti filmą apie kitą garsų agentą Maksvelą Gudrutį, kuris atsirado septintojo dešimtmečio JAV televizijoje kaip totali Džeimso Bondo parodija.

Jos Didenybės britų slaptųjų tarnybų agentas 007 Džeimsas Bondas, kaip žinia, turėjo du svarbiausius priešus – rusų KGB ir tarptautinę teroristinę organizaciją SPEKTRAS. JAV superagentas 86 Maksvelas Gudrutis ryžosi mesti iššūkį ne mažiau nuožmiai žudikų korporacijai šiurpą keliančiu pavadinimu CHAOSAS.

Maksvelas Gudrutis kelerius metus darbavosi analitiko pareigose valstybinės kompanijos KONTROLĖ pasiklausymų skyriuje. Nieko didvyriško tokioje veikloje nėra, o blogas tas agentas, kuris netrokšta tapti superagentu, kad kaip Džeimsas Bondas, turėtų ypatingą įgaliojimą – teisę žudyti.

Laimė, žlugus vieno agento veiklai, Maksvelui pavyksta ir šį įgaliojimą gauti, ir ypatingos misijos susilaukti: dabar vyrukui tenka vykti į pačią „blogio imperiją“, paprasčiau kalbant, Rusiją ir susitikti su superpiktadariu Zigfridu (akt. Terence‘as Stampas). Šis nusikaltėlių organizacijos CHAOSAS vadeiva suplanavo itin rafinuotą teroristinį aktą – nori padėti supergalingą bombą (beje, pavogtą iš Čečėnijos teroristų!) Los Andžele esančioje Disney‘aus koncertų salėje, kai čia apsilankys pats JAV prezidentas.

Džeimsas Bondas visada veikia vienas, bet lemtingomis akimirkomis ir finale, kai visi pavojai jau nugalėti, jis neapsieina be seksualių merginų pagalbos. Šalia Maksvelo Gudručio beveik visada yra jo partnerė, patyrusi slaptųjų tarnybų veteranė agentė 99, neseniai pakeitusi išvaizdą ir tapusi tikra gražuole, kuri ir naująjį agentą į Maskvą lydi, ir mirtino pavojaus atveju jį nuo kulkų išgelbėti privalo.

Visiškai beviltiškose situacijose Džeimsui Bondui išgelbėti savo kailį padeda genialaus išradėjo sukonstruoti mirtini ginklai, įmontuoti į laikrodį, tušinuką, žiebtuvėlį ar paprasčiausią sagą. Maksvelas Gudrutis be panašių techninių stebuklų neapsieina nė minutės, tik dėl jų amžinai pakliūva į idiotiškas situacijas.

Pagaliau nepamirškime ir dar vieno svarbaus aspekto. Džeimsas Bondas (ypač pirmasis, kurį vaidino Seanas Connery) bet kokį drabužį dėvėjo superelegantiškai, o vos pastebima valiūkiška šypsena veide išduodavo nerimtą aktoriaus požiūrį į savąjį supermeną. Maksvelas Gudrutis į rafinuotą džentelmeną visai nepanašus ir visada atrodo pabrėžtinai rimtas. O rimtas veidas, kaip sakė baronas Miunhauzenas, nebūtinai pabrėžia protą…

Nemažai filmo įvykių plėtojasi Rusijoje, todėl autoriai nepraleidžia progų pasityčioti iš amžinų šaltojo karo priešininkų. „Rusijoje dabar visi važinėja ferariais“, – reziumuoja du amerikiečių agentai, su parašiutais iš lėktuvo nušokę į priešo teritoriją kažkur Smolensko apskrityje ir pėsčiomis atėję iki Smolensko, kuris atrodo kaip kaimas: jo knaipėje rusai kalba tik apie ginklus, o tualeto kabinose nėra net durų.

Ne mažiau karikatūriškai pavaizduota ir „blogio imperijos“ sostinė: Maskva čia atrodo kaip miestas, kurio centre pogrindyje gaminamos atominės galvutės raketoms, kurios kažkur paskui išgabenamos… upės dugnu.

Juokinga yra ir kulminacinė gaudynių scena skambant Bethoveno „Odės džiaugsmui“ garsams. O man juokingiausia filmo scena yra ta, kurioje vos kelioms sekundėms pasirodo aktorius Billas Murray‘us (spoilinu, kad ši scena kažkaip susijusi su medžiu,, kurį Gudrutis bando prakalbinti).

5. „MAŽOJI MIS“ (Little Miss Sunshine, 2006)

Kai šis filmas pasirodė mūsų ekranuose, daugelis kino kritikų įvairiomis intonacijomis išreiškė tą pačią mintį: Pagaliau sulaukėme tikrai juokingos amerikietiškos komedijos! Ir visai gali būti, kad primityvias “fekalinio humoro” komedijas pamažu į šiukšliną kelkraštį išstums prasmingesni linksmojo žanro pavyzdžiai, kuriuos žiūrėdamas turėtum didesnę alternatyvą, nei rinktis iš buko ir dar bukesnio.

“Mažoji mis” imponuoja šilta autorių ironija. Tai “šeimyninis” filmas, kurio personažai gali drąsiai konkuruoti ir su šviesios atminties Adamsų šeimynėle, ir su žaismingais Weso Andersono “Tanenbaumais”.

Nes ir nedideliame Amerikos miestelyje gyvenančią Huverių šeimą sudaro vienas už kitą spalvingesni personažai: taiką namuose sauganti ir greitą maistą šeimai parūpinanti mama Šeryl (Toni Collette), konservatyvių vertybių puoselėtojas tėtis (Gregas Kinnearas), dėl nelaimintos meilės į savižudybę linkęs dėdė Frenkas (Steve‘as Carellas) – geriausias Amerikoje Prusto žinovas; pagaliau, Nyčę studijuojantis sūnus Dveinas (Paulas Dano), svajojantis kada nors tapti tikru karo lakūnu, vardan šio kilnaus tikslo davęs tylėjimo įžadus.

Egzotiškiausia šios kompanijos figūra – nepraustaburnis senelis Edvinas (Alanas Arkinas), jaunatvišką energiją besisemiantis pornografiniuose žurnaluose ir kvaišalų milteliuose. O septynerių metų Oliv (Abigail Breslin) užsigeidė dalyvauti “Mažosios mis” rinkimuose…

Aplinka šviesiems mergaitės planams tikrai nėra pati palankiausia. Nes aplink Oliv visi suaugusieji skrieja savo orbitomis, visiškai pasinėrę į savo problemas ir be jų dažniausiai nieko nenorintys matyti.

Tėtis Ričardas visą savo laiką ir energiją skiria kilniam tikslui: jis trokšta surasti būdą, kuris padėtų žmonijai tapti sėkminga ir turtinga. Jis amžinai įkyri visiems aplinkiniams pasakojimais apie jo sukurtą sistemą ir „pirmuosius devynis žingsnius į sėkmę“. Kažkoks leidėjas net pažadėjo laimės formulės išradėjui išleisti jo paistalus atskira knyga: ką gali žinoti, juk paprasi žmonės mėgsta tokius „naudingus patarimus“.

Ričardo žmoną Šeryl, kaip ir kitus artimuosius, seniai „užkniso“ beviltiški jos vyrelio svaičiojimai: svarbiausias jos rūpestis padaryti taip, kad šeima būtų laiku pavalgiusi. O čia dar tenka rūpintis ir Šeril broliu Frenku (jį ir vaidina Steve‘as Carellas). Vyras vadina save geriausias Amerikoje Prusto žinovu, bet dabar pasinėręs į giliausią depresiją, nes jo mylimiausias studentas susirado kitą Prusto kūrybos specialistą. Nepakeldamas tokios išdavystės Frenkas vis dažniau mąsto apie savižudybę, todėl Šeryl privalo akylai stebėti kiekvieną jo žingsnį.

Nenuostabu, kad visiems stipriai savo problemomis užsiėmusiems namiškiams mergaitės planai nė motais. Tik vienintelis senelis supranta anūkę ir kiek galėdamas stengiasi jai padėti. Bent jau patarimais rengiant mergaitės pasirodymo programą “Mažoji mis” rinkimuose.

Keista, kad toks tikrai pelningas ir žiūroviškas projektas (filmas kainavo 8 mln. dolerių, o vien Amerikoje uždirbo 7.5 karto daugiau) ilgai tarsi kokia karšta bulvė buvo mėtomas iš vienų rankų į kitas. Po premjeros Sandenso nepriklausomo kino festivalyje ir palankių recenzijų filmo platinimo teises įsigijo 20th Century Fox ir vartai į komercinę sėkmę buvo plačiai atverti.

4. „DIDŽIOJI SKOLA“ (The Big Short, 2015)

Stebėtina, kaip panašiai kartojasi aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai. Devynerius metus (1920-1929) JAV ekonomika kilo kaip ant mielių, akcijų rinkų kreivės sparčiai kilo aukštyn, o Naująja era patikėję amerikiečiai beatodairiškai investavo sunkiai uždirbtus pinigus ir nepaisė jokių perspėjimų. Nesubalansuotas ekonomikos augimas ir finansų sistemos kontrolės stoka anksčiau ar vėliau turėjo sprogti kaip didelis burbulas. Tai prasidėjo 1929 m. spalio 29 dieną, pramintą „juoduoju antradieniu“.

2008-ųjų liepos viduryje Benas Bernanke JAV Kongrese teigė, kad blogėjanti situacija nekilnojamojo turto rinkoje, įtampa finansų sektoriuje bei kylančios naftos kainos kelia grėsmę JAV ekonomikai. Ir tai buvo rimtas perspėjimas, o panikos signalas driokstelėjo po kelių savaičių.

Krizės išvakarėse vyravusią atmosferą gerai atskleidė mums žinomas filmas „Rizikos riba“ (Margin Call, 2011 m., rež. J.C. Chandoras). Jo autoriai svarsto, ar ekonominės krizės buvo galima išvengti. Pirmuosius grėsmės simptomus, nagrinėdamas ką tik atleisto boso nebaigtą finansinį projektą, pastebi investicijų įmonės analitikas Piteris Salivenas (jį vaidino Zachary Quinto). Atskleista slaptą informaciją gali lengvai įstumti visą verslo pasaulį į didžiulį pavojų. Per ateinančias 24 valandas sprendimai, kurie bus priimti, paveiks ne tik kompanijos darbuotojus, tačiau ir paprastų amerikiečių gyvenimus.

Ameriką įvairių grėsmių akivaizdoje matėme ne kartą. Ir kaskart ją nuo pražūties paskutinę akimirką gelbėjo supermenai, policininkai ar šalies prezidentas. Dažniausiai finalinę pergalę lydėjo nežmoniškų pastangų apoteozė ir herojinės intonacijos. „Rizikos riboje“ viskas kitaip. Šį kartą fizinės galios demonstravimą keičia intelektualus „smegenų šturmas“. O kovos lauku tampa investicijų įmonės biurai ir ofisai, įsikūrę viename Volstryto dangoraižių. Čia visą naktį karštligiškai nagrinėjami įvairiausi iš(si)gelbėjimo receptai. O nieko neįtarianti Amerika gyvena įprastu ritmu. Ir šis kontrastas sudaro tokią įtampą, kad jos galėtų pavydėti veiksmo kino kūrėjai.

Pagal 2010 m. išleistą amerikiečio Michaelo Lewiso knygą „Didžioji skola“ sukurtas tokio paties pavadinimo filmas, kaip ir „Rizikos riba“ pradedamas nuo vieno pastabaus analitiko įžvalgos. Ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris (akt. Christianas Bale‘as), studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, pastebi neįtikėtiną dalyką: praktiškai visa JAV ekonomika laikosi ant antrinių nekilnojamojo turto paskolų, kurių menama vertė seniai viršijo realią vertę. Maiklas supranta, kad tėra tik laiko klausimas, kada NT rinkoje susiformavęs burbulas sprogs ir suvokia, kad iš šios situacijos galima pasipelnyti. Kartu su trim draugais Maiklas neria į patį sūkurį būsimų įvykių, pakeitusių pasaulio finansų veidą.

Didžiausią dalį savo fondo lėšų nuovokusis Maiklas investuoja į obligacijas, kurias bankroto atveju įsipareigojusi kompensuoti valstybė. Kol dauguma JAV rinkos specialistų tokį poelgį vaizdžiai iliustruoja, sukdami pirštą prie smilkinio, keli rimti verslininkai paskubomis organizuoja savo tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar jiems nereikėtų iš Maiklo avantiūros pasimokyti.

Nors dauguma filmo herojų turi realius prototipus, savo vardu vadinamas tik Christiano Bale‘o herojus, o pats aktorius nominuotas „Oskarui“ už antraplanį vaidmenį. Kitos keturios nominacijos yra už metų filmą, montažą (Hankas Corwinas) ir režisūrą (anksčiau Adamas McKay‘us masiškai gamino kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu). Dabar gi jo režisuota „Didžioji skola“ Oskaru buvo apdovanota už geriausią adaptuotą scenarijų.

Puikių aktorių kolektyve išsiskiria Steve‘as Carellas, keliose jam skirtose scenose sugebėjęs epizodinį personažą iškelti į pirmąjį planą. Jis vaidina finansų analitiką (kai kuriose šalyse tokie personažai net tampa šalies prezidentais!) Marką Baumą. Nežinia kodėl filmo autoriams prireikė jį taip pavadinti. Juk amerikiečiai puikiai supranta, kad šio personažo prototipas yra realus „Volstryto vilkas“ Steve‘as Eismanas, 2008-ųjų metų finansinės krizės metu dirbęs bankui Morgan Stanley priklausančioje investicijų kompanijoje FrontPoint Partners LLC.

Būdamas aktyvus šių finansinių struktūrų dalyvis Eismanas vadino Volstrytą „didžiuoju blogiu“ ir kitokiais būdais stengėsi demaskuoti čia klestinčias juodąsias technologijas. Už ką po trijų metų ir buvo atleistas.

Žiūrėti į Steve‘ą Carrlellą tose scenose, kuriose pasirodo Markas Baumas – tikras malonumas. Neturėdamas daug laiko aktorius stengiasi maksimaliai išnaudoti visas priemones – įsimena jo personažo išvaizda, impulsyvus charakteris, kalbėjimo maniera ir kiti vaidybos elementai.

Filme nuolat skamba daug terminų, žinomų tik su finansų pasaulio specifika susipažinusiems žmonėms, todėl autoriai kartais stabdo pagrindinį pasakojimą ir leidžia kviestinėms garsenybėms – dainininkei Selenai Gomez, australei aktorei Margot Robbie ir virtuvės šefui Anthony Bourdainui – žiūrovams populiariai paaiškinti kai kurias finansines subtilybes.

Nepaisant rimtos tematikos „Didžiojoje skoloje“ netrūksta ir juokingų momentų, pavyzdžiui, epizode, kuriame striptizo šokėja naiviai prisipažįsta, kad nusipirko penkis namus ir butą todėl, kad bankai lengvai suteikdavo paskolas ir net nieko neklausinėjo.

Pabaigai pasilieku dar vieną svarbią „Rizikos ribos“ ir „Didžiosios skolos“ ypatybę: abu filmai yra ne tiek bręstančios finansinės katastrofos studijos, bet istorijos apie visai kitą visuotinę krizę – moralinių vertybių krizę. O ją įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą. (G.J.)

3. „GRAŽUS SŪNUS“ (Beautiful Boy, 2018)

Laimė, filmo autoriai apsieina be tokiam kinui būdingų fiziologinių narkotinio siaubo detalių (tokių filmų jau sukurta pakankamai). Felix‘as van Groeningenas sukoncentruoja dėmesį į kitus dalykus. Pavyzdžiui, ne į tokiu atveju neišvengiamą, bet jau aiškiai pavėlavusį klausimą „Kodėl taip atsitiko?“, bet į kur kas pozityvesnę problemą „Kaip gyventi toliau?“.

Pavojingų priklausomybių centre, kuriame psichologinio palaikymo ir  atsakymų ieškantys herojai, ant sienų kabo plakatai su trimis frazėmis: „Aš dėl to nekaltas. Aš negaliu to kontroliuoti. Aš negaliu to išgydyti“. Galima net sakyti, kad „Gražus sūnus“ yra išplėstinė šių trijų teiginių iliustracija, konstatuojant rimtą problemą, tačiau pasistengiant užglaistyti aštrius kampus.

Akivaizdu, kad narkotikai yra didelis blogis. Bet anksčiau jis dominavo už padoraus ir tvarkingo gyvenimo ribų – skurdo pagimdytoje aplinkoje ar aštrių pojūčių mėgėjų pasaulyje. Šiuolaikiniame pasaulyje kvaišalai jau seniai išplito už kriminogeninės aplinkos teritorijų. Filmo „Gražus sūnus“ autoriai nesigilina į priežastis, kurios paskatino jaunuolį Niką svaigintis – juk jis buvo geras vaikas, gabus mokinys ir net pavyzdingas sūnus. Kuriuo metu ir dėl kokių priežasčių įvyko lūžis – apie tai filmo autoriai siūlo pamąstyti patiems žiūrovams. Taip pat ir atsakyti į klausimą – ar gali kas nors pasiūlyti universalų receptą, kaip įveikti blogį. Filmo autoriai tokio recepto nežino. Bet siūlo žiūrovams pamąstyti drauge.

2. “The Morning Show” (2019)

Nors pirmieji atsiliepimai apie šį serialą buvo gana negatyvūs ir šou atrodė nežadantis nieko gero, neilgai trukus pritilo ir didžiausi skeptikai – serialas buvo nominuotas „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui už geriausią draminį serialą. Istorija sukasi aplink rytinį televizijos šou, kurio vedėjas Mičas Kesleris, įkūnijamas žymiojo Steve‘o Carell‘io, po #MeToo skandalo atleidžiamas. Į jo vietą Niujorko televizija pasamdo karštakošę pietietę žurnalistę, Bredli Džekson (akt. Reese Whiterspoon). Prodiuseriams joje matant didelį potencialą vystyti karjerą, jos kolegė, kita šou vedėja Alex Levy (akt. Jennifer Aniston), siekia išsaugoti karjerą, tačiau daug žadanti naujokė neplanuotai tampa rimta konkurente. Iš darbo išlėkęs Mičas negali susitaikyti su pralaimėjimu, ir lieka svarbia istorijos dalimi, aplink save rinkdamas tuos kūrybinės komandos narius, kurie žinojo apie kraupius ir gašlius šiojo nuotykius, tačiau tylėjo. Seriale svarbūs visi rytinio televizijos šou nariai, kurių tarpusavio santykiai tampa įtemptu siužetu.

Stipri ir galinga aktorių kariauna, kurios priešaky – senokai televizijos ekranuose nesirodę Steve‘as Carell‘is, Jennifer Aniston ir Reese Whitherspoon – savo ilgametę patirtį panaudoja su kaupu. Nors daugiausia žinomi kaip komedijų asai, šioje dramoje jie atsiskleidžia kaip nuostabūs aktoriai, gebantys itin įtikinamai ir kokybiškai įkūnyti bet ką. Žiūrovams pateikiama televizijos laidos virtuvė, krečiama skandalų ir tarpusavio rietenų, ir didelę eterio dalį užima tiesiog vieni ant kitų rėkiantys kolegos. Svarbūs antraeilių personažų vaidmenys išpildyti taip gerai, kad visas serialas atrodo itin kokybiškai ir tvirtai. Neveltui, peržiūrėję visą pirmąjį sezoną, nutilo daugelis kritikų, kurie, vos pasirodžius pirmiesiems epizodams, garsiai skalambijo apie būsimą šio serialo nesėkmę.

1. „Biuras“ (The Office 2005-2013)

Amerikiečių televizijos serialas, išgarsėjęs kitonišku ir absurdišku humoru jausmu. Situacinę komediją apie biure dirbančius žmones sugalvojo britų komikai Ricky Gervais ir Stephen Merchant, tačiau ši idėja populiarumo susilaukė būtent amerikiečių prodiuserio Greg Daniels televizijos seriale. 18-kos narių komanda išleido devynis sezonus ir susižėrė net penkis „Primetime Emmy Awards“ apdovanojimus.

Visas situacinės komedijos veiksmas vyksta Pensilvanijos valstijoje, „Dunder Mifflin“ įmonėje, kurioje prekiaujama popieriumi. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog žiūrėti, kaip ofise dirba žmonės, turėtų būti velniškai nuobodu, tačiau taip tikrai nėra. Aktoriai pasitelkdami nejaukaus humoro žanrą ir vaidybos elementus, įrodo, jog viskas priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio į darbą. Situacinė komedija išlaiko savo unikalumą nenaudodama šiam žanrui būdingo juoko įrašo po kiekvieno pokšto, kuris paprastai pasitelkiamas, kad nesijaustumėme keistai, kai juokiamės vieni kambaryje. Viso šio televizijos serialo pažiba yra Steve Carell, įsikūnijęs į biuro vadovo vaidmenį Maiklą Skotą. Nors daugeliui žiūrovų pradėjus žiūrėti „Biurą“ gali pasirodyti, jog Maiklas Skotas užimdamas tokias svarbias pareigas, turėtų reprezentuoti profesionalumą ir elgtis kaip pridera, bet komedijos kūrėjai pademonstruoja, jog šiame seriale stereotipai neegzistuoja.

Maiklas Skotas kalbėdamas rimtomis įmonės temomis apie biudžetą, algų mažinimą ar personalo atleidimą, vartoja absurdišką humorą ir neįvertina situacijos svarbumo. Jis stengiasi, kad jo darbuotojai darbo aplinkoje jaustųsi patenkinti. Amerikiečių komedija per šį personažą akcentuoja viena iš savo pagrindinių minčių, jog darbe svarbiausia yra ne pelnas, o žmonės, nuo kurių darbo biure įmonė klesti.

Nors pirmieji sezonai televizijos ekrane ir nebuvo susilaukę didelio populiarumo, tačiau serialui pereinant į tolimesnius sezonus ir stiprinant Maiklo Skoto vaidmenį ir jį supančių darbuotojų asmenybes, komedija įgavo žavesio. Taip atsitiko dėl to, nes seriale žiūrovams vis labiau susipažįstant su kiekviena asmenybe atskirai, buvo pradėta naudoti juokeliai, kuriuos gali suprasti tik ankstesnius sezonus matę ir personažus pažįstantys žiūrovai (angl. „inside jokes“). Tokiu būdų buvo suartintas ryšys ne tik tarp pačių vaidmenų, bet įtraukiant ir kitame ekrano pusėje esantį stebėtoją. Dėl šios priežasties yra manoma, jog serialas turi fenomenalų efektą tarp savo žiūrovų. Nemaža dalis žmonių, kurie bent kartą yra peržiūrėję šį serialą, mielai jums pasakys, kad galėtų tai padaryti dar bent keletą kartų. O kiti jau yra tai padarę bent 10-šimt kartų ir naudoja šį serialą, kaip atsipalaidavimo pramogą. (Martynas Žiūrys)

 

 

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt