TOP 10 filmų apie karalius ir karalienes

Paskelbė: KlaipėdosŽinios.lt redakcija Data: 2019-11-01 01:09

Spausdinti | Komentarai

„Karaliai viską gali!“, – kadaise visa gerkle Rusijos estrados primadona traukė linksmos dainos priedainį, kuris baigėsi netikėta kategoriška išvada: „Bet vesti iš meilės negali joks karalius“.

Abu šiuos paradoksalius teiginius patvirtina ne vieno monarcho gyvenimo peripetijos. Ypač karališkas tradicijas ilgai puoselėjusios Europos istorija kupina panašių pavyzdžių, kai valdovų meilės reikaluose viršų ėmė ne širdies balsas, o racionalus politinis interesas. Kiek gražių iliuzijų, tyriausių jausmų, pamintų ambicijų, ciniškų išdavysčių ir sandėrių su sąžine „įmūryta“ į bet kokios imperijos pamatus! Kiekvieno valdovo biografijoje panašių kompromisų nors vežimu vežk. Kaip ir visokiausių karališkų keistenybių ar psichofizinių anomalijų.

Karaliai dažnai tapdavo populiarių filmų herojais. Ypač daug tokių įspūdingų istorinių personažų buvo senovės Anglijoje ir Prancūzijoje. Vieni anglų monarchai žiūrovus šiurpino savo piktadarystėmis (Henrikas VIII, Ričardas III), kiti jaudino asmeninio gyvenimo dramomis (Elžbieta, Viktorija). Valdžios regalijų perdavimą dažniausiai lydėjo klastingi sąmokslai, nubloškiantys jų dalyvius iš karališkųjų apartamentų į šiurpius Tauerio požemius, o kai kam už ištikimybę monarchijai teko ir galvą po budelio kirviu padėti.

Ne linksmesnis buvo ir monarchų asmeninis gyvenimas. Štai trokštantis susilaukti sosto įpėdinio Henrikas VIII net pykosi su katalikų bažnyčia ir liepė nukirsti galvą žmonai Anai Bolein. O jos dukra Elžbieta vardan šalies gerovės buvo priversta paaukoti meilę.

Tik vienas britų monarchas laisva valia iškeitė sostą į laimingą šeimyninį gyvenimą. Taip, tarsi koks operetės personažas, 1936 metais pasielgė karalių Georgą V pakeitęs Edwardas VII: soste teišbuvęs vos 325 dienas jis vedė Amerikos pilietę Volis Simpson ir prieš vyriausybės, šeimos bei liaudies valią buvo palydėtas į “žemišką” gyvenimą su visomis karališkomis iškilmėmis. Šis akibrokštas savo metu sudavė stiprų smūgį britų karūnai, tačiau dabartiniai Vindzorų dinastijos palikuonys savo nesibaigiančiais skandalais pačią monarchijos idėją baigia galutinai sukompromituoti ir paversti ilgai grojančia “muilo opera”. (G.J.)

10. „KARALIENĖS SESUO” (The Other Boleyn Girl, 2008)

Apie Anglijos karalių Henriką aštuntąjį ir šešias jo žmonas sukurtas ne vienas filmas, o nuožmų monarchą vaidino garsiausi aktoriai. Vieni pabrėždavo karaliaus despotiškumą, kitiems buvo daug svarbiau akcentuoti aistringą valdovo prigimtį. O kai kas vaizdavo Henriką aštuntąjį kaip tragišką asmenybę – didį, vienišą ir savo epochos nesuprastą žmogų.

Bene skandalingiausią Britanijos monarchą sunki karūnos našta vertė nuolat blaškytis tarp žmogiškų aistrų ir šiurpių nusikaltimų, o nepasotinamą valdžios troškimą dažnai lydėjo nusivylimo kartėlis. Henrikas VIII per 38 valdymo metus padarė daug radikalių reformų: jis atėmė visagalybės vainiką iš Bažnyčios, kai ši nesutiko duoti leidimo karaliaus skyryboms. Jis buvo vedęs net šešis kartus, o dviem sutuoktinėms be ilgų dvejonių liepė nukirsti galvas. Jis išdraskė vienuolynų turtus, atstūmė savo dukras, ne kartą išdavė draugus ir bendražygius. Prieš tokį autentišką personažą nublanksta net W. Shakespeare’o plunksna įamžinti didžiausi piktadariai.

Nenuostabu, kad tokia spalvinga asmenybė negalėjo būti nepastebėta istorinės tematikos filmų kūrėjų.

Įspūdingai atrodo ir aktoriaus Erico Bana vaidinamas Henrikas VIII filme „Karalienės sesuo“, nors čia karalių į antrąjį planą nustūmė dvi seserys Boleyn – Ana (Natalie Portman) ir Merė (Scarlett Johansson). Viena buvo šalia karaliaus soste, kita – valdovo miegamajame. Akivaizdu, kad tokios karaliaus „dalybos“ negalėjo vykti ramiai, ir tarp seserų įsiplieskė žiauri konkurencija, nuolat provokuojanti ambicijų, įžeistos savigarbos ir pavydo karą.

Prasidėjo ši aistrų drama tą dieną, kai karalius kartu su savo svita aplankė Londono užmiesčio pilyje gyvenantį lordą Tomą Boleyną. Vieno karališko žvilgsnio į jaunąją šeimininko dukrą Merę pakanka, kad ji netrukus taptų mylimiausia valdovo favorite (skaityk, meiluže) ir pagimdytų nesantuokinį vaiką. Tokio gyvenimo privilegijomis Merė galėtų naudotis ilgai, jeigu to paties (ir net daugiau) nebūtų įsigeidusi ir jos sesuo Ana. Taip buvo realizuojamas Sero Tomo ambicingas planas padidinti savo šeimos įtaką, pakelti statusą ir pelnyti kuo daugiau karaliaus malonių. Tačiau paklusnumas tėvui ir pastangos padėti šeimai netrukus ims duoti visai nelauktus vaisius. (G.J.)

9. „KARALIENĖ“ (The Queen, 2006)

Dabar visi rimtų serialų fanai svaigsta dėl naujausio HBO istorinio serialo, kuriame britų kino primadona Helen Mirren suvaidino skandalingos reputacijos rusų monarchę Kateriną Didžiąją. Nemažai šio serialo scenų nufilmuota Lietuvoje bei Trakų pilyje, su kurios interjerais Helen Mirren gerai susipažino, čia filmuojant serialą „Elžbieta I“ (Elizabeth I, 2005, rež. Tomas Hooperis).

O 2006-aisiais Helen Mirren režisieriaus Stepheno Frearso istorinėje dramoje „Karalienė“ suvaidino dabartinę britų monarchę. Filmo sumanymas gimė dar 2003 –aisiais, kai Didžiojoje Britanijoje didelio populiarumo susilaukė kuklus televizijos filmas apie paprastiems piliečiams nežinomas povandenines sroves, iškėlusias į politinio gyvenimo paviršių charizmatišką leiboristą Tony Blairą. Būsimą premjerą Stepheno Frearso filme “Sandėris” (The Deal) tada suvaidino jaunas aktorius Michael Sheenas. Jis Tony Blairą vaidina ir “Karalienėje”.

Svarbiausi „Karalienės“ įvykiai rutuliuojasi 1997 –ųjų rugpjūtį. Prasideda jie visai prieš princesės Dianos žūtį, ir ši tragedija, kurios netiesioginiais liudininkais dar visai neseniai buvome mes visi, tampa tuo kamertonu, kuriuo išbandoma britų monarchijos tvirtybė.

Princesės žūtis perskėlė karališkos šeimos monolitą į dvi dalis. Senas tradicijas puoselėjantys aristokratai – karalienė Elžbieta antroji, Karalienė motina ir princas Filipas – mano, kad būsimo britų karaliaus motinos laidotuvės yra privatus reikalas, ir viską reikia padaryti oriai Bukingemų rūmų tyloje. Visai kitos nuomonės yra princas Čarlzas ir ką tik premjeru tapęs Tony Blairas. Tuo metu, kai karalienė delsė išreikšti bent mažiausią pagalbos ženklą velionei, naujasis premjeras viešai pavadino Dianą “Širdžių princese”. Kelias paras vykusi karališkų apartamentų apgultis, gyvų gėlių jūra ir pikti išpuoliai prieš “beširdę” karalienę britų spaudoje savo padarė. Tūkstantmetės imperijos valdovė suprato, kad laikai pasikeitė, ir kad dabar atsakingais momentais stoti akivaizdon su savo liaudimi ir žiniasklaidos atstovais yra tikrai ne lengviau, nei anksčiau vesti savo karius į mūšį.

Aktorė Helen Miren šią metamorfozę suvaidino išties karališkai. (G.J.)

8. „MARIJA ANTUANETĖ“ (Marie-Antoinette, 2005)

Viena garsiausių Didžiosios prancūzų revoliucijos figūrų, be jokios abejonės, buvo tautos nemėgta karalienė Marija Antuanetė, suvienijusi dvi įtakingiausias Europoje karališkas dinastijas – Habsburgus ir Burbonus. Austrijos valdovė ištekino savo dukrą už Prancūzijos sosto paveldėtojo Liudviko Augusto. Būdama vos devyniolikos metų (1774 –aisiais) Marija Antuanetė tapo karaliene, o dar po devyniolikos metų jos galva nuriedėjo žemėn po giljotinos peiliu.

Marija Antuanetė, kaip ir dvi garsiausios tos epochos damos – ponia Diubari ir ponia Pompadur – tapo ne tik rūmų intrigų, bet ir karališkos prabangos sinonimais. Garsiosios “austrės” kaprizai ir užgaidos Prancūzijos iždui kainavo tiek, kad karalienė buvo praminta “Jos didenybe Deficitu”. Ko verta vien legendinė “deimantų vėrinio paslaptis”, aprašyta ne vienoje knygoje ir atgijusi filme (2001).

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kaip žinia, labiausiai pagarsėjo savo posakiu “Valstybė – tai aš”. O Mariją Antuanetę geriausiai reprezentuoja jos frazė, skirta badmiriaujantiems pavaldiniams: “Jeigu jie neturi duonos, tegu valgo pyragaičius…”. Kai kurie istorikai neigia šių žodžių autentiškumą, bet jeigu kokia nors sparnuota frazė tampa legenda, ji visada bus įtikinamesnė už bet kokią istorinę tiesą.

40 milijonų JAV dolerių kainavusi kostiuminė drama “Marija Antuanetė” (ją režisavo Sofia Coppola) nepretenduoja į istorinio traktato aukštumas. Nors režisierei buvo leista filmuoti autentiškuose Versalio interjeruose ir net ten, kur neleidžiami turistai, visa autorių energija nukreipta į tai, ką patys prancūzai nuo seno vadina “glamour”. Prabangūs interjerai, puošnūs kostiumai, nuostabūs peizažai ir gražus prancūziškas makiažas amžina jaunyste spindinčiuose damų veiduose. Tikras XVIII a. madų ir aukštuomenės “gyvenimo stiliaus” katalogas. Užtai filmas baigiasi ne visiškai logiškais Marijos Antuanetės giljotinavimo vaizdais, bet kiek anksčiau. Ir tai suprantama – kraujas trykštantis ant prabangios suknelės autorių pasirinktai koncepcijai aiškiai svetimas. Nes jie savo žiūrovams taip pat kepė ne duoną, o pyragaitį… (G.J.)

7. „KARALIŠKAS ROMANAS“ (The Royal Affair, 2012)

Danų sukurtas filmas yra laikomas viena geriausių visų laikų kostiuminių dramų. Teigiamai įvertintas žiūrovų ir kritikų jis buvo nominuotas prestižiškiausiems filmų apdovanojimams.

Tai istorinė drama, paremta tikrais faktais. Siužeto centre – intriguojantis meilės trikampis tarp psichologinių problemų turinčio Danijos karaliaus Kristijono VII (akt. Mikkel Boe Følsgaard), visapusiškai apsišvietusio vokiečių kilmės karališkojo gydytojo Johano Frydricho Struence (akt. Mads Mikkelsen) ir jaunos, bet stiprios britų kilmės karalienės Karolinos Matildos (akt. Alicia Vikander). „Karališkas romanas“ – istorija apie uždraustą, bet aistringą meilę, pakeitusią šalį.

Filmo realizavimui buvo skirta 46 milijonai daniškų kronų (8,4 JAV dolerių). Tai yra bendras Danijos, Švedijos ir Čekijos respublikos darbas. Prieš paskelbiant oficialų filmo pavadinimą, kūrėjų grupė ilgai diskutavo, kaip reikėtų pavadinti šią istorinę dramą. Galimybių buvo įvairių: „Karalienė ir karališkasis daktaras“ bei „Karolinos Matildos metai“, tačiau galiausiai prodiuserių komanda apsistojo ties „Karališku romanu“.

Dėka aukščiausio lygio operatoriaus Rasmuso Videbeko (ang. Rasmus Videbæk), filmo dizainerio Nielso Sedžero (ang. Niels Sejer) ir kostiumų dizainerės Manonos Rasmusen (ang. Manon Rasmussen), filmo pastatymas yra labai mielas akiai. Nuostabios filmavimo vietos Čekijos respublikoje puikiai atvaizduoja XVIIIa. laikų Europietišką dvasią. Filmuodamas šį istorinį šedevrą, Rasmusas Videbekas naudoja niūrią spalvų paletę, kuri padeda geriau išreikšti, pavaizduoti senovinių laikų dvasią ir nuotaiką, tačiau tuo pačiu metu, atėjus vasarai, ekranas nusidažo gražiomis vasaros spalvomis. (G.B.)

6. „VIKTORIJA: JAUNOJI KARALIENĖ“ (The Young Victoria, 2009)

Apie garsiausią Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą I sukurta begalė vaidybinių filmų, o tolimai jos giminaitei Viktorijai „dešimtoji mūza“ ligi šiol nebuvo tokia dosni. Filmas „Viktorija: jaunoji karalienė“ (rež. Jeanas-Marcas Vallée) užpildo šią baltą dėmę.

Viktorija savo šalį valdė šešiasdešimt trejus metus (1938-1901). Sostą iš savo dėdės Williamo IV ji paveldėjo dar būdama netekėjusi mergelė, o vyrą gavo trečiaisiais karaliavimo metais, kai ištekėjo už savo pusbrolio Alberto – Saksonijos ir Koburgo princo, kuris visą gyvenimą buvo jos ištikimiausias patarėjas. Politikoje Viktorija dažniausiai laikėsi neutralumo. Tačiau kritinėse situacijose ji tapdavo ypatingai aktyvi, užimdavo ryžtingą poziciją, lemdavo britų vyriausybės kursą. Žodžiu, buvo tikra karalienė, geriausių britų monarchijos tradicijų puoselėtoja. Tik po savo vyro, su kuriuo susilaukė devynių vaikų, mirties, karalienė ėmė keisti politines pažiūras: pradžioje palaikė konservatorių ministrą pirmininką Williamą Ewartą Gladstone‘ą, geriau žinomą markizo Salisbury vardu, vėliau – liberalą Benjaminą Disraelį, labai gudrų politiką.

Viktorija buvo labai populiari, jos valdymo laikotarpis dažnai vadinamas Viktorijos epocha. Istorikai teigia, kad pagrindiniai šio periodo bruožai – visuomenėje dominuojantis perdėtas drovumas ir kultūros sąstingis, o užsienio politikoje svarbi buvo ekspansinė veikla: 1876 m. Viktorija gerokai išplėtė Didžiosios Britanijos valdas ir buvo pavadinta dar ir Indijos imperatoriene.

Akivaizdu, kad karalienės Viktorijos gyvenime buvo tiek įvykių, kad visus juos galima sutalpinti nebent į kelis storus knygų tomus arba ilgą TV serialą. Filmo „Viktorija: jaunoji karalienė“ autoriai nesiekia aprėpti tai, kas neįmanoma, todėl svarbiausią dėmesį sukoncentruoja į pagrindinės herojės jaunystės periodą, o reklaminiam šūkiui pasirenka melodramatišką filmo esmę pabrėžiančius teiginius: „Ji valdė milijonus. Tačiau jos širdis priklausė tik vienam vyriškiui“.

Pagrindiniai filmo įvykiai prasideda emocingu jaunosios regentės monologu: „Aš gimiau po laiminga žvaigžde. Bet vaikystėje aš taip nemaniau. Kuri gi mergaitė nesvajoja tapti princese? Tačiau ne visi rūmai pasakiškai nuostabūs. Būna tokių rūmų, kurie tampa kalėjimu“. O paskui peršokama į 1838-ųjų metų birželio 28 dieną įvykusią karūnavimo ceremoniją.

Po politikos aktualijas telegrafiniu būdu pristatyto prologo prasideda neskubi meilės istorija. Jaunikis atvyko susitikti su Viktorija gerai instruktuotas apie jos muzikinius pomėgius. Bet kur kas labiau būsimuosius sutuoktinius suartina tai, kad abu kol kas jaučiasi žaisliukais svetimame žaidime. Būtent Albertas siūlo karūnuotai panelei pakeisti žaidimo taisykles. O tai jau panašu į sąmokslą, kuris gali sujungti žmones kur kas tvirtesniais saitais, negu paprasta abipusė simpatija. (G.J.)

5. „MARIJA, ŠKOTIJOS KARALIENĖ“ (Mary Queen of Scots, 2019)

Tolima monarchės Anos giminaitė Marija Stiuart (1542 – 1587) Škotijos karaliene buvo paskelbta vos gimusi kaip vienintelis staiga mirusio jos tėvo karaliaus Jokūbo V teisėtas vaikas. Likimas lėmė jai būti paskutiniąja savo šalies valdove katalike. Aišku, kad vos gimęs kūdikis valdyti šalies negalėjo, todėl faktiniu valdovu tapo Marijos giminaitis regentas Jamesas Hamiltonas.

Karūna ant Marijos galvos buvo uždėta 1543 m. rugsėjo devintąją. Bet netrukus kilo maištas, Škotiją ėmė siaubti britų kariuomenė ir pagalbos teko kreiptis į prancūzus. Marija net buvo ištekinta už Pranciškaus II-ojo ir tapo Prancūzijos karaliene. Bet tapusi našle Marija Stiuart inkognito grįžo į Škotiją ir, padedama katalikybę išpažįstančių aristokratų, pareiškė pretenzijas į visos Anglijos sostą. Ji atsisakė teisėta Anglijos karaliene pripažinti Elžbietą pirmąją, todėl užsitarnavo pastarosios mirtiną neapykantą.

Kai paslaptingomis aplinkybėmis buvo nužudytas antrasis Marijos vyras Henry Stuartas, pasklido gandai, kad sąmokslą organizavo pati karalienė, o kai ji netrukus ištekėjo už vyro žudiko Jameso Hepburno, prieš Mariją sukilo visi įtakingi Škotijos didikai, tiek protestantai, tiek ir katalikai. Marijai nebeliko nieko kito, kaip pasirašyti sosto atsižadėjimo aktą. Į užsienį pabėgęs Jamesas Hepburnas Danijos ir Norvegijos karaliaus įsakymu buvo įkalintas iki gyvos galvos. O Marija pabėgo į Angliją, kurią valdė Elžbieta I Tiudor. Karalienė įsakė savo pusseserę įkalinti Šefildo pilyje, bet ir būdama už grotų Marija rezgė intrigų voratinklį. 1586 m., viešumon iškilus slaptam Marijos susirašinėjimui su įtakingais katalikais, planavusiais nužudyti Elžbietą I, tolimesnis buvusios Škotijos karalienės likimas niekam nebekėlė abejonių. 1587-ųjų vasario aštuntąją jai buvo nukirsta galva.

Pagrindiniai filmo įvykiai prasideda 1561 metais, kai aštuoniolikmetė Marija iš Prancūzijos sugrįžta į Škotiją, kur susilaukia piktos kritikos ir dėl katalikiškų pažiūrų, ir dėl kitos svarbios aplinkybės. „Jūs esate viso labo moteris. Bet moterų žvilgsnis – aklumas. O jų jėga – silpnybė. Jų patarimai – kvailystės. Jų teisingumas – beprotybė. Ar mes pasikliausime moterimi katalike?“. Šie Marijai skirti Škotijos protestantų lyderio žodžiai, ko gero, yra modernios istorinių įvykių interpretacijos ženklas. Kaip ir karinga bei agresyvi įžeistos moters reakcija: „Yra laikas išminčiai ir yra laikas meilei, o dabas atėjo laikas parodyti kietumą“. Skamba labai šiuolaikiškai modernaus moterų lyderystės siekimo kontekste. Visai ne viduramžiškai atrodo ir trumpam apie politinę konfrontaciją pamiršusios Marijos reta atvirumo akimirka, kai apsupta freilinų valdovė prisipažįsta: „Norėčiau dar kartą ištekėti, kad pajusčiau, ką reiškia atsiduoti vyrui, bet nebūti jo nuosavybe“.

Vyrų dominuojamame pasaulyje net stiprioms moterims vedybų klausimas yra ir politiškai aktualus, ir asmeniškai jautrus. Marijai vedybos – stipri parama jos kovoje, Elžbietai, atvirkščiai, galimos vedybos kelia panišką baimę ir asocijuojasi su pasikėsinimu į jos vienvaldystę.

Gaila, kad pasirinkę modernų požiūrį į viduramžių istoriją filmo autoriai pasitenkina tik keliomis drąsiomis hipotezėmis (kažin ar joms galėtų pritarti istorikai) ir vėliau ryžtingai pasuka tradicinės melodramos link. Abi karalienės daug intriguoja, bet ir pačios neretai tampa svetimų aistrų aukomis. Nepaisant atvirai deklaruojamo Marijos kietumo savarankiškų ir ryžtingų sprendimų ji priima nedaug. O Elžbietos neapykantą Marijai maitina ne tik politiniai motyvai, bet ir pavydas gerokai jaunesnei konkurentei. (G.J.)

4. „VIKTORIJA IR ABDULAS“ (Victoria and Abdul”, 2017)

Tikrais faktais paremtas režisieriaus Stepheno Frears filmas sukurtas pagal rašytojos ir žurnalistės Shrabani Basu knygą, kurią įkvėpė karalienės dienoraščiai ir laiškai Abdului Karimui. Viena paslaptingiausių draugysčių monarchijos istorijoje tapo pagrindu ne vienam literatūros kūriniui, o šia istorija susižavėjęs režisierius S. Frears karalienės vaidmeniui sugebėjo prisivilioti pačią Judi Dench, vis rečiau šmėžuojančią kino ekrane. „Vaidinti karalienes man patinka!“, – juokiasi kultinė aktorė.

Nepaisydama amžiaus ir sveikatos sutrikimų, Oskaro laureatė, 84-ejų aktorė Judi Dench dirba po dvylika valandų per parą, keliauja, stačia galva neria išbandyti naujovių ir tikina, jog po 80-ies gyvenimas tik prasideda. Septynis kartus Oskarui nominuota J. Dench karjerą kine pradėjo tik sulaukusi 63-ejų.

„Nesu gražuolė, tačiau tai nebuvo kliūtimi kino ekrane vaidinti karalienes“ – šypteli J. Dench, istorinėje dramoje „Viktorija ir Abdulas“ atliekanti karalienės Viktorijos vaidmenį.

Anot filmo siužeto, užėmusi sostą vos 18-os, Viktorija pelnė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienės bei Indijos imperatorės titulus. Švenčiant auksinį gimtadienį, tarp tūkstančių rūmų darbuotojų monarchės akis pastebi jauną padavėją Abdulą Karimą, prielankumas kuriam jau netrukus bus aptariamas visose karalienei pavaldžiose žemėse. Išniręs, regis, iš niekur, jaunas indas pelno karalienės draugystę, tampa jos mokytoju ir netrunka virsti įtakingu asmeniu karališkuosiuose rūmuose. Daugiau nei dešimtmetį trukusi judviejų draugystė skatino paskalas, prieš juos kūrė sąmokslus ir intrigas, draugai virto priešais, tačiau kad ir kas benutiktų, juodu turėjo vienas kitą…

3. „ELŽBIETA“ (Elizabeth, 1998) ir „ELŽBIETA: AUKSO AMŽIUS“ (The Golden Age, 2007)

Britų imperijos karūną karalienė Elžbieta perėmė 1558 metais po fanatiškos katalikės karalienės Marijos I mirties. Tačiau kartu su sostu iš savo vyresnės sesers ji paveldėjo intrigų ir išdavysčių pasaulį bei buvusios valdovės politiką, nukreiptą prieš protestantus. Bet jauną karalienę, ko gero, labiausiai jaudina dar viena, šį kartą visai ne politinė, problema. Ji trokšta, kad iš tremties į Angliją kuo greičiau grįžtų jos mylimasis Robertas Dadlis (Josephas Fiennesas). Tik pradžioje Elžbieta (Cate Blanchett) privalo pasirūpinti ne savo širdies reikalais, bet šalies likimu. O Anglijos padėtis kritiška – šalis neturi armijos ir bet kurią akimirką gali tapti agresijos auka. Negana to, karalienę net ir jos rūmuose supa klastingi priešai. Ar užteks jaunai valdovei stiprybės kovoti iš karto dviem frontais?..

„Elžbieta“ nusipelnė septynių nominacijų Oskarams, bet apdovanoti buvo tik grimo meistrai.

Kai praėjus devyneriems metams ekranuose pasirodė dar viena istorinė drama „Elžbieta: aukso amžius“, daugelis pajuto „deja vu“ efektą- taip prancūzai vadina gerai žinomų dalykų pasikartojimą. Nes „Elžbieta: aukso amžius“ – tai savotiškas „Elžbietos“ tęsinys. Abu filmus sukūrė indų režisierius Shekharas Kapuras, abejuose matome tą pačią pagrindinių aktorių porą: karalienę Elžbietą vaidina Cate Blanchett, o jos ištikimiausią draugą ir patarėją serą Francisą Volsingemą – aktorius Geoffrey Rushas. „Deja vu“ efektą stiprina dar ir tai, kad per dešimtį metų C. Blanchett visiškai nepasikeitė.

Britų imperijos aukso amžiumi įprasta vaidinti tą karalienės Elžbietos I valdymo laikotarpį, kai šalyje klestėjo menai ir vienu metu kūrė tokie Renesanso literatūros genijai, kaip Williamas Shakespeare‘as, Christopheris Marlowe, Benas Johnsonas ir Francis Baconas. Šalis klestėjo, o po pergalės prieš Didžiąją Armadą dar ir stiprino savo politinę įtaką toli už Britanijos sienų.

Bet filmo autoriams visa tai – tik efektingas fonas. Didžiausias gi dėmesys skiriamas karališkoms intrigoms ir valdovės meilės reikalams. Pirmoje „Elžbietoje“ triumfavo „skaisčiosios“ karalienės meilė jaunajam Leičesterio kunigaikščiui Robertui Dadliui. Naujajame filme jo vietą užėmė kitas karalienės meilužis – seras Volterio Reilis (Clive‘as Owenas).

Filmo veiksmas prasideda 1585-aisiais metais. Aplink valdovę audžiamas intrigų ir išdavysčių voratinklis. Netrūksta ir išorinių problemų: Ispanijos karalius Filipas II siekia užkariauti Angliją ir paversti ją katalikiška šalimi. O besiruošiančią lemiamam mūšiui su Ispanija Elžbietą užgriūva dar viena nenumatyta didelė problema. Ji iškilo tą dieną, kai einančios į svarbų priėmimą karalienės kelyje netikėtai išdygo impozantiškas vyriškis, savo švarku uždengęs balą po valdovės kojomis. Taip karalienė susipažino su bebaimiu jūrų piratu Volteriu Reiliu, kuris jau pirmąją pažinties dieną padovanojo karalienei iš svetimų kraštų parvežtą kvapnųjį tabaką, daug ispaniško aukso ir Virdžinijos vardu pavadintą Naujojo pasaulio pakrantę Amerikos kontinente. Netrukus šiam jūrų vilkui karalienė pasakys: „Jūs man patinkate“. Ir išgirs neregėtai įžūlų atsakymą: „Jūs man taip pat“.

Taip grubus piratas nesunkiai nurungė Elžbietos rankos ir širdies siekusius Ispanijos karalių, Švedijos princą ir net Rusijos carą Ivaną Rūstųjį. (G.J.)

2. „KARALIAUS KALBA“ (The King’s Speech, 2010)

Tai istorinė drama apie sosto atsisakiusį Edwardo VIII brolį George’ą VI (jį lietuvių istorikai vadina karaliumi Jurgiu VI), kuris buvo karūnuotas 1937-ųjų metų gegužės dvyliktąją ir valdė bočių sukurtą imperiją iki savo mirties 1952-aisiais.

Ko gera, George’as VI buvo pats kukliausias britų valdovas – jautrus, sentimentalus, senamadiškai padorus, o tai tikrai ne pačios tinkamiausios karaliaus savybės. Ypač tuo metu, kai nuo pirmųjų karaliavimo dienų iš naujojo valdovo reikalaujama ryžtingumo ir tvirtos valios. Juk virš Europos jau tvenkiasi fašistinės grėsmės debesys. Esant tokiai situacijai karaliui dažnai tenka kreiptis į gentainius per radiją, raminant tautą ir mobilizuojant ją artimos ateities išmėginimams. Jaunam karaliui ši procedūra kelia panišką baimę. Ne todėl, kad jis nežinotų, ką tokiais atvejais reikia sakyti. Galų gale sklandžią kalbą visuomet gali parašyti specialiai šiam reikalui rūmuose laikomi žmonės. Tikrą siaubą karaliui kelia tai, kad jis stipriai mikčioja, o toks kalbos defektas monarchui – didelė yda. Dėl jos Jorko kunigaikštis Albertas (tokį titulą ir vardą George’as VI turėjo prieš tapdamas karaliumi) visai nesiveržė į sostą. Tikriausiai, per visą Anglijos istoriją šioje šalyje nebuvo kito kilmingo kraujo turėjusio žmogaus, kuris visai nenorėjo būti karaliumi.

Filmo „Karaliaus kalba“ (rež. Tomas Hooperis) kulminacija tampa karaliaus George’o VI kalba tautai, pasakyta per radiją 1939-ųjų metų rugsėjo trečiąją, praėjus dviem paroms po to, kai naciai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo nuojauta yra tas kamertonas, kuris kamerinę istoriją kaskart projektuoja į gerokai platesnį kontekstą. Filmo scenaristas Davidas Seidleris nuoširdžiai pasistengė, kad realioje istorijoje apie įsisenėjusius kompleksus nugalintį mikčiojantį karalių ryškiai nuskambėtų mitologinio pasakojimo apie Pigmalioną ir Galatėją atgarsiai.

Tokiu Pigmalionu karaliui tampa savamokslis logopedas Lajonelis Logas (Geoffrey Rushas). Didesnio kontrasto, kokį regime filme, tarp žmonių, tikriausiai, negali būti. Nekilmingas australas, neslepiantis savo respublikoniškų politinių pažiūrų ir garbingos karalių dinastijos palikuonis – abu šie skirtingų pasaulių atstovai likimo valia ne tik atsiduria vienoje valtelėje, bet ir tampa gyvybiškai reikalingi vienas kitam.

Tikras malonumas klausytis preciziškai nušlifuotų dialogų ir mėgautis išties karališka aktorių vaidyba. G. Rushas seniai pagarsėjęs kaip kontraversiškų personažų kūrimo virtuozas, kurio aktorinėje paletėje tiek daug spalvų, kad jis nesunkiai gali persikūnyti į visiškas priešingybes – groteskišką kapitoną Barbosą „Karibų piratų“ epopėjoje, makabriškąjį pornografinių romanų autorių markizą De Sade‘ą („Skandalingoji plunksna“) ar muzikos genijų Davidą Helfgottą (už šį vaidmenį filme „Nušvitimas“ jis buvo apdovanotas Oskaru).

Colinas Firthas yra visiška G. Rusho priešingybė – subtilių potėpių meistras. 2010-aisiais  jis buvo per plauką nuo Oskaro už vaidmenį filme „Vienišas vyras“. Po metų savo prizų kolekciją aktorius papildė ir šiuo trofėjumi. (G.J.)

1. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018)

Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Po netikėtos graikų kino klasiko Theodoro Angelopouloso žūties būtent Yorgosas Lanthimosas dabar yra garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavęs 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudines žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone.

Jei Škotijos karalienę Mariją ir jos antagonistę Elžbietą pirmąją pažįstame geriau (bent jau filmuose jas matėme dažnai), tai karalienės Anos valdymo epochą pažįstame kur kas prasčiau. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Pavyzdžiui, populiariuose Britanijos istorijos vadovėliuose minimas Davido Greeno paskleistas įžeidus apibudinimas „apatinių baltinių valdžia“ (angl. petticoat government).

Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą.

Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.

Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas.

Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų.

Panašių sarkastiškų detalių filme apstu, ir jomis gausiai apdovanojami abiejų lyčių atstovai. Ypač komiškai atrodo „subobėję“ rūmų svečiai vyrai, visai nepanašūs į stipriosios lyties atstovus. Todėl logiška, kad visų įmanomų iniciatyvų imasi moterys. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Laimei, daug ledi Saros laiko atima britų karas su prancūzais ir politinis flirtas su sąjungininkais. Pernelyg aktyviai užsiėmusi šiais pirmaeilės svarbos valstybiniais reikalais ledi Sara ne iš karto pastebi, kad jos vietą šalia podagros kankinamos karalienės (net ir naktimis miegamajame) užgrobia jaunoji konkurentė. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Giedrė Bastytė

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt