Tikrasis amerikietis

Paskelbė: Data: 2012-07-20 05:52

Spausdinti | Komentarai

Bret Easton Ellis „Amerikos psichopatas“

Europiečiai už blizgučius iš indėnų nusipirko Ameriką, o vėliau patys parsidavė blizgučiams. Kokia likimo tragikomedija. Nors „Amerikos psichopatas“ dėl reklaminių sumetimų pristatomas kaip labai skandalingas romanas, jame aš radau tik humorą ir tikrą rašytojo talentą.

Siužetas (jei jis čia iš viso egzistuoja, nes knyga panaši į sąmonės srautą su šlakeliu logikos) paprastas – supermenas Patrikas Beitmanas yra tikras amerikietiškos svajonės išsipildymas praktiniame gyvenime. Jis turi viską, kas materialu ir nieko, kas pateisintų tą materialumo turėjimą.

Knyga juokinga tuo, kad įtikinamai parodomas neturintis ką veikti jaunas turtuolis. Nemanau, kad autorius neskaitė Jorio-Karlo Huysmanso „Atvirkščiai“. Kad Beitmanas nėra naujų laikų Dezesentas arba, jei norite suprantamiau, Dorianas Grėjus (kuris yra naujesnis Dezesento variantas).

Analogijos per ryškios – tokių knygų autoriai nori parodyti, kad turėti pinigų reiškia prarasti moralę ir galiausiai žlugti.

Bet „Amerikos psichopatas“ ne visai apie tai. Jis daugiau socialinis nei asmeninio pobūdžio pamąstymų romanas. Autorius tyčiojasi iš Amerikos gerovės. Tariamos gerovės. Po kuria slypi vienintelis klausimas – „Kur šiandien vakarieniausim?“. Klausimas atrodo juokingas, o amerikiečiams – egzistencinis.

Išsekusi, praradusi bet kokią prasmę, tariamai vos ne tobula visuomenė merdėja. Beitmanas tikras buržua, jis gali išvardinti tiek visokių firmų pavadinimų, kad reikia suprasti, kas įkvėpė rašyti Frederiką Beigbederį. Bet po prekių ženklais, po vakarėliais, po meilės nuotykiais, po visa tobula butaforija žioji tuštuma ir visiškas moralinis skurdas.

Tiek korporacijos, tiek turtingi amerikiečiai – visi supisti psichopatai. Apakę nuo televizijos sukurtos lyderystės kulto, kurį Lietuvoje jau visiškai sumalė Gintautas Mažeikis. Jie nori, nori, nori. Kas čia, blet, blogai? Blogai, kad jie neskaitė Arvydo Šliogerio. Aišku, galėjo paskaityt ir ką nors paprasčiau – pavyzdžiui senovės graikų autorius. Nesiūlysiu Jacqueso Lacano.

Jie mano, kad galima patenkinti norus. Jie net ne psichopatai. Jie – debilai. Geismas siekia ne kokio nors objekto, ne savęs patenkinimo, o tik savęs patęs.

Ir štai ką turim – psichopatų naciją. Kuri nesustoja, nesusimąsto, bet nuolat vartoja, vis vaikosi šešėlinį geismą. Bando pagauti šešėlį.

B. E. Ellis iki maksimumo atskleidė tokių fantastų pražūtį. Keista, kad jo neuždarė į kalėjimą. Juk jis pasakė tiesą: reklamos užhipnotizuoti psichopatai yra tokie patys ligoniai kaip šizofrenikai, ar dar blogiau.

Amerika čia tokia šlykšti, kokia tik gali būti. Beitmanas, turiu prisipažinti, simpatiškas personažas, nes visiškai beviltiškas. Pradeda žudyti visuomenės padugnes, nes pats yra kur kas žemiau už juos. Padugnės (čia oficialia kalba) bent jau sugeba jausti, o Beitmanas sugeba tik pritaikyti vieną iš reklamos įkrautų mąstymo schemų. Šią knygą turėtų perskaityti visi, manantys, kad pinigai – tai OHO. Pinigai yra gerai tik tiek, kiek padeda patenkinti fizinius poreikius.

Bet nemalu šūdo – knyga kala į klyną. Labai sunku yra imti ir pasakyti, kas čia ypatinga. Pats Elliso stilius unikalus. Jis geba suderinti groteską su pastišu, humorą su tragedija. Ir man tai nėra socialinis romanas. Tai tiesiog intelektualiai orgazminis tekstas, kuriam net nenoriu taikyti kokių nors fucking konotacijų. Juokinga – taip, įdomu – taip, galima pasisemti taiklių įžvalgų – taip. Tai ko dar reikia? Nieko. Reikia skaityti. Mėgautis. Juoktis. Galima ir verkti, jeigu siaubingos žudymo scenos pasirodys, anot tos nemirtingos frazės, „širdį veriančios“.

Iš esmės Ellisas čia nieko daugiau ir nepadarė – jis mėgavosi rašydamas. Ir tai jauti, nes jeigu prakoštum tekstą, jame būtų labai daug tiesiog „teksto dėl teksto“.

Čia dar prisiminiau Haroldo Pinterio pastebėjimą apie Samiuelį Beketą, kuris šiame kontekste velniškai tinka: „Kuo toliau jis žengia, tuo daugiau gero man duoda. Man nereikia filosofijų, traktatų, dogmų, pažiūrų, išeičių, tiesų, atsakymų – nieko iš nupigintų prekių asortimento. Tai – drąsiausias, negailestingiausias […] rašytojas, ir kuo giliau jis įgrūda mano nosį į mėšlą, tuo aš jam dėkingesnis“.

Toks yra ir Ellisas – sugrūda į visišką mėšlą, ir mėgaudamasis tarsi sako: rykite tai visi, nes tai yra pasaulis, kuriame jūs gyvenate ir aš šaipysiuosi iš jo tol, kol jūs iš juoko apsivemsite, kol triesite iš juoko.

Nežinau, ar čia tiktų analogija su J. G. Ballardo „Avarija“ (man ši knyga atrodo nevykusi), bet kažkas šias knygas riša. Gal tai tos naujos „X kartos“ dvokas, o gal tiesiog visiškas tobulos gerovės išvertimas į kitą pusę.

Kas yra gerovė, tikras amerikieti? Pinigai, karjera, seksas, malonumai. Taip atsakytų tikras amerikietis, kuris nesugeba, kaip sako Slavojus Žižekas, bendrauti, nes užsidarė dramblio kaulo bokšte ir dreba, kad tik neprarastų jau išvardintų dalykų. O kaip žmonės? Kur žmonės? Jie reikalingi vakarėliams, seksui arba trangsresijai, žudymui.

Žmonių vaidmuo tokiame kontekste vien tenkinti. Ellisas atveria viso to žmonių tapimo gyvuliais tikrąjį veidą. Smarvė. Tai viskas, ką galima pasakyti apie amerikietišką svajonę. Todėl ir ieškoma religijų, sektų, bandoma įtikėti, patikėti. Bet tai vaidyba, farsas.

Amerika garantuotai visiškai sumauta. Psichopatų rojus.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt