„Tik su dukra“ – apie moterį, tapusią tironiško vyro bei tironiškos kultūros kaline

Paskelbė: Data: 2013-03-25 12:10

Spausdinti | Komentarai

Kai reaktyvinio lėktuvo ratai palietė pakilimo – nusileidimo taką, aš pirmiausia pažvelgiau į Mahtobą, o tik paskui į Mūdį ir žinojau, kodėl atvykau į Iraną. Iš lėktuvo išėjusius mus apgožė slopi Teherano vasaros kaitra. Ji tarytum spauste spaudė mus prie žemės, kol žingsniavom gudronuotu taku nuo lėktuvo ligi autobuso, laukiančio nuvežti ligi stoties. O buvo dar tiktai septinta valanda ryto. Mahtoba tvirtai įsikibo man į ranką, savo didžiulėmis rudomis akimis gerte gerdama šitą svetimą pasaulį.

– Mamyte, – sukuždėjo ji, – man reikia į tualetą.

– Gerai. Tuoj susirasim…

Įžengus į didžiulės aerouosto stoties laukiamąją salę, mus tučtuojau pritrenkė kitas nemalonus pojūtis – viską stelbiantis žmonių kūnų dvokas, juolab, kad buvo taip karšta. < ….> Žinojau, kad moterys Irane privalo slėpti rankas, kojas ir kaktas, bet vis dėlto nustebau, pamačiusi, kad visos oro uosto darbuotojos, taip pat dauguma moterų keleivių buvo nuo galvos iki kojų įsivyturiavusios į apdarus, kurie, kaip man pasakė Mūdis, vadinosi čadromis. Čadros yra didžiulis pusmėnulio formos audeklo gabalas, apvyniotas apie pečius, kaktą, smakrą, paliekant neuždengtas tik akis, nosį ir burną. (ištrauka iš knygos)

„Tik su dukra“ (Not without my daughter). Šiame romane pasakojama apie amerikietę, kuri laimingai ištekėjo už JAV gyvenančio iraniečio gydytojo, deja laime tesėsi septynerius metus, kol gyveno Vakaruose. Knyga nėra nauja, JAV ji pasirodė dar 1988 metais, tačiau Lietuvoje išleista tik 2009 metais. Knygą parašė du autoriai. Williams Hoffer ir Betty Mahmoody, kuri yra ne tik autorė, bet moteris, kuri tapo tironiško vyro ir tironiškos kultūros kaline. Tai tikrais faktais paremta istorija.

Romane Betty su savo antruoju vyru ir maža dukrele vyksta į Iraną trumpų atostogų dviems savaitėms. Bėda ta, kad Betty yra amerikietė, o pasirinktas kelionės laikas yra visai prieš pat Irako ir Irano karą ir dar Moody (jos vyro) šeima yra tipiški iraniečiai. Bet blogiausia yra tai kad, šios dviejų savaičių atostogos prasitęsia iki dvejų metų. Visiems besidomintiems kitomis kultūromis, bei tarpkultūriniais skirtumais knygoje plačiai aprašomas Betty gyvenimas Irane pas iraniečių šeimą, higiena kasdieniame gyvenime (kurių labiausiai trūksta), bei problemos, kurios kyla vien dėl to, jog ji yra moteris, gyvenanti patriarchalinėje visuomenėje, religijos valdomoje tiek pat, kiek ir šalies vadovų. Gyvenimo peripetijos Irane užima didžiausią knygos dalį.

Antroji knygos dalis Betty nenoras likti Irane ir ima ieškoti kaip, kas jai ir jos dukrai galėtų padėti grįžti į JAV. Pradėdama bendraudama su nepažįstamaisiais, kurie teigia galintys padėti, deja, visi jai siūlomi planai reikalauja palikti dukrelę Irane… taip pat ir Šveicarijos ambasada (vienintele vieta, kur amerikietis gali kreiptis pagalbos, nes Irane nėra JAV ambasados). Tačiau po ilgų ieškojimų jai ir dukrai pavyksta pabėgti iš Irano į Turkiją, tai užima mažąją dalį knygos, tačiau Turkijoje ji ir dukrą gražinamos už Atlanto.

Betty Mahmood praneša, kad knyga yra kitų moterų, ištekėjusių už Iraniečių, perspėjimo forma, kas man atrodė kiek nejaukiai. Aš tikra, kad ne visi iraniečiai, gyvenantys užsienyje, ruošiasi parsivežti savo žmonas „namo“ ir ten jas laikyti.

Taip pat 1991 metais pagal knygą yra pastatytas ir filmas.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt