Riversaidas, Kaliforija. Galbūt vaikas vieną dieną bus jos, to tikėdamasi Saira Khan pradeda tvarkyti namus kitam dukterėčios apsilankymui. Ji dezinfekavo kūdikio žaislus ir dar kartą patikrino apsaugines spynas. Ji išvalė vaiko kambarį, kuriame mergaitei niekuomet nebuvo leista pasilikti ir paklojo lovytę, kuri buvo sutvarkyta ir atvežta iš nusikaltimo vietos. Ji priklausė vaiko tėvams ir stovėjo bute, kuriame mergaitė buvo palikta tėvų, kai šie vieną praėjusio Gruodžio rytą išvyko į San Bernardino apsiginklavę bombomis, ginklais ir AR-15.
Syed Rizwan Farook ir Tashfeen Malik tą dieną nužudė 14 žmonių, sužeidė dar 20 ir žuvo patys per apsišaudymą su policininkais. Jie savo 6 mėnesių dukrą paliko našlaite. Dabar kai mažylė paaugo ir jau pradeda vaikščioti, ji gyvena vaikų globos namuose, o jos globa rūpinasi San Bernardino šalis. Saira, vyresnioji Farook sesuo, 11 mėnesių bando įsivaikinti dukterėčią, bet kol kas jai pavyko laimėti tik reguliarius, 6 valandas trunkančius, susitikimus.
„Šįkart ji bus viena, ar kas nors ateis mūsų patikrinti?“ paklausė Farhan Khan, Saira vyras.
„Nežinau,“ atsakė ji.
„Dar klausimų? Dar tyrinėjimo?“
„Tikriausiai,“ pasakė ji.
Pastaruosius metus jie stengėsi išsiaiškinti šaudymo aplinkybes ir atsakyti į daugybę neatsakytų klausimų. Pastaruoju metu didžiausias klausimas buvo – kas nutiks mergaitei? Jie buvo artimiausia jos šeima. Galbūt rūpestis dukterėčiai atneš tvarkos ne tik į jos, bet ir į Saira gyvenimą.
Todėl Saira (32m.) ir Farhan (42m.) nuėjo į teismą ir užpildė įsivaikinimo prašymą. Jie sutiko su reguliariais jų aplinkos patikrinimais ir namų inspekcijomis. Kelis kartus dalyvavo interviu su Vaikų Apsaugos Institucijomis ir FTB buvo patikrinti ar nieko nežinojo apie susišaudymą. Dabar beliko laukti šalies sprendimo dėl globos, nors ši ir nepateikė aiškaus atsakymo kada toks sprendimas bus priimtas. „Mes esame normalūs žmonės. Mes esame gera šeima,“ patikindavo Saira Vaikų Apsaugos Institucijos atstovams paliekant jos namus, nes kiekvienas jų apsilankymas buvo nauja galimybė jiems tai įrodyti.
Nuo svetainės kilimo ji nuvalė trupinius, kuriuos ten paliko jos 3 metų dukra ir 8 metų sūnus. Ji ištiesino paveikslą pakabintą virtuvėje, kuriame buvo parašytą: „Šiuose namuose mes suteikiame antrus šansus. Mes esame maloningi. Mes esame atlaidūs. Mes apsikabiname.“
Jų trijų miegamųjų namas stovi gatvės gale, Riversaido užmiestyje. Jo kieme auga citrinmedis ir matosi La Sierra kalvos. Farhan dirbo spausdintuvų pardavėju ir vadovavo 12 žmonių. Tuo tarpu Saira baigė magistro studijas. Jie turėjo du vaikus ir hibridinę mašiną ir planavo atostogas San Diege. Visas gražus gyvenimas Kalifornijoje pasibaigė kai jų kieme pradėjo rinktis policijos pareigūnai, žurnalistai, kurie Saira ir Farhan sumaišė su tikraisiais nusikaltėliais, atlikusiais žiauriausią teroro išpuolį Amerikoje nuo 2001 m. Rugsėjo 11 įvykių.
Susišaudymas palietė daug Amerikos šeimų, tarp kurių buvo ir jie. Saira sakė, kad jos mama gėrė tabletes nuo nemigos, kad ištvertų naktį, o jos tėvui prasidėjo haliucinacijos ir jį pasidarė vis sunkiau suprasti. Tuo tarpu Saira ir Farhan bandė viską išlaikyti vienoje vietoje, atsiprašinėjo visos tautos konferencijų metu, bandydami susisiekti su nukentėjusiųjų šeimomis, savo santaupas leisdami įvaikinimo reikalams ir kiekvieną naktį sugrįždavo prie tos pačios Korano eilutės: „Dievas bus su tais, kurie bus kantrūs ir atkaklūs.“
Saira įėjo į mažą kambarį, kurį buvo palikusi dukterėčiai. Jo sienos buvo tapetuotos rožiniais ir mėlynais tapetais. Ji į vieną eilę sudėjo knygas ant lentynos, padėjo kelis mėgstamiausius dukterėčios žaislus ir atidarė spintą.
Spintoje buvo sukabinta daugybė drabužėlių, atgabentų iš Farook ir Malik buto. Daugiausiai tai buvo suknelės, vis dar su etiketėmis, ir buvo skirti mergaitėms nuo 9 mėnesių iki 6 metų amžiaus. Pora šiuos drabužius slėpė spintoje buvusiame lagamine, kurį rado FTB pareigūnai. Kai Farook ir Malik kaupė amuniciją susišaudymui, jie nepamiršo aprūpinti ir dukters, kurios neketino auginti.
„Ar kas nors jai jau tinka?“ paklausė Farhan. Jis sekė Saira iki miegamojo, bet atrodė, kad ji jo net negirdėjo. Ji tik kilojo sukneles ir apžiūrinėjo jų etiketes.
„Keturių metų. Dviejų. Trijų. Šešių,“ garsiai skaitė etiketes ji. „Kokie tėvai planuoja palikti savo vaiką? Kaip jie galėjo tai planuoti, o mes nieko nežinojome?“
Tokį klausimą uždavė daugybė žmonių, ir laikui bėgant Saira tai pradėjo suprasti kaip kaltinimą: Kaip jie galėjo nežinoti?
Tokį klausimą jie jau pirmomis dienomis po susišaudymo girdėjo iš FTB ir iš draugų Mečetėje, kurioje per penktadienio pamaldas ji jautėsi izoliuota, ir iš tėvų, kurie paleidžia savo vaikus mokykloje, ir iš pusbrolio, gyvenančio Čikagoje, kuris paliepė jiems daugiau nebeskambinti, ir iš nepažįstamųjų parduotuvėje. Saira iš namų išeina tik su pipirinių dujų balionėliu rankinėje. Dar vieną ji laiko mašinoje.
Blogiausia yra tai, kad tokį patį klausimą jie uždavinėjo ir sau. Ar jiems buvo galimybė sužinoti? Ar jiems pro akis praslydo kažkokie įrodymai? Kai Farook tapo konservatyvesniu likus dešimtmečiui iki susišaudymo, ir prarado tikėjimą vakarėlių šventimu, ar jie susirūpinti turėjo jau tada? Ar kai jis paliko jų vestuvių vakarėlį 2007m. pasakęs, jog šokiai ir muzika yra nuodėmingi dalykai, jau buvo galima suprasti, kad jis pamažu tampa radikaliu islamistu? Ir ar kai jis pradėjo skųstis savo darbo Kalėdų vakarėliais, Saira turėjo suprasti kad jos tyliausias ir švelniausias giminaitis neturintis jokio kriminalinio įrašo savo istorijoje, planavo išpuolį?
Jie neaugo labai religinguose namuose. Jų tėvas, sunkvėžimio vairuotojas, kuriam sunkiai sekėsi susirasti stabilų darbą, retai lankėsi Mečetėje. Jų mama dirbo sekretore ir išlaikė šeimą, kai ši kraustėsi į Pakistaną, Ilinojų ir Kaliforniją. Saira buvo vyriausia iš keturių vaikų ir Farook visada laikė ramiausiu giminaičiu – droviu, nuspėjamu, visuomet laimingu, kai sesuo paprašydavo prižiūrėti vaikus ar pakeisti tepalus mašinoje. Tik pradėjęs eiti į koledžą jis užsiaugino barzdą, pradėjo kalbėti apie tradicinius Islamo įstatymus ir internete ieškoti musulmonės žmonos. Savo šeimai jis pasakė, kad ieško ne gražios, bet pamaldžios žmonos. Internete susipažinęs su Malik, jis atgrasė savo šeimą nuo keliavimo į Saudo Arabijoje vykstančias jų vestuves 2014m.
Saira ir Farhan nevyko į jų vestuves, todėl su Malik susipažino tik jai ir Farook grįžus į Riversaidą. Ji buvo užsidengusi šydu ir retai kalbėjo. Kai tik Saira ir Farhan pakviesdavo jaunavedžius į savo namus, Malik izoliuodavo save nuo vyrų ir užsirakindavo viename iš miegamųjų. Farook sakė, jog taip ji elgiasi religinių paskatų vedama, bet Saira galvojo, kad tai buvo nemandagu ir per daug religinga.
„Ar tai nėra keista?“ ji atsiminė, jog vieną kartą klausė to savo vyro.
„Nesijaudink,“ atsakė jis jai, nes jis manė, jog tam yra ir daugiau paaiškinimų. Malik anglų kalba daug nešnekėjo. Ji buvo drovi. Ji buvo naujokė Jungtinėse Valstijose. Ji ir Farook buvo tik ką susituokę ir norėjo privatumo. „Su laiku bus geriau,“ sakė Farhan.
Praėjus keliems mėnesiams po vestuvių Malik pastojo, pagimdė ir kai kuriais aspektais reikalai pasitaisė. Ji rašė Saira klausdama patarimo apie žindymą krūtimi ir kūdikio miego ciklą. Ji pradėjo dažniau su vaiku išeiti iš kambario ir dažniau apsilankydavo pas juos. Kai ji pasakė, jog yra pavargusi ir paprašė Saira prižiūrėti kūdikį, Saira nė į galvą neatėjo, kad Malik ruošiasi dalyvauti susišaudyme. Kai ji paprašė Saira, kuri tuo pat metu žindė savo kūdikį, pasirūpinti ir jos dukterėčia, Saira tai suprato kaip garbės išraišką. Ji nė nepagalvojo, kad taip Malik ruošė vaiką prisirišimui prie kito žmogaus.
Taigi, kai Gruodžio 2d. Saira išgirdo apie susišaudymą San Bernardino, ji įsijungė televizorių net nepagalvojusi apie tai, kad jos brolis galėjo būti vienas iš šaulių. Ji taip pat apie tai nepagalvojo ir tuomet, kai jos mama paskambinusi pranešė, kad Farook ir Malik paliko kūdikį su ja, nes buvo užsiėmę vizitu pas daktarą. Net tuomet kai mama paskambinusi pasakė, kad jie vis dar negrįžo, o vaikas jau nori valgyti ir net kai skambučiai Farook ir Malik keliaudavo tiesiai į balso paštą Saira nenumanė apie brolio nusikaltimą. Tas pats buvo ir kai žinių reporterė pranešė, jog viskas prasidėjo biuro Šv. Kalėdų vakarėlio metu, ir kai Saira telefonas pradėjo nenumaldomai skambėti – iki kol ji neatsiliepė vienai žurnalistei iš Niujorko.
„Ar žinojote apie tai?“ pirmą kartą šį klausimą išgirdo Saira.
Tuo metu FTB jau buvo Farook ir Malik bute, kuriame buvo Saira mama su kūdikiu. Buvo praėjusios jau šešios valandos nuo paskutinio karto, kai kūdikis valgė. Ji niekuomet nebuvo atsiskyrusi nuo tėvų ilgiau nei kelioms valandoms ir dar niekuomet nebuvo maitinta iš buteliuko. Ji verkė, kai FTB agentai ją įsodino į atskirą mašiną ir nuvežė į FTB biurą, o po to į San Bernardino Vaikų Apsaugos Tarnybą. Saira bandė surasti dukterėčią, tam kad galėtų ją pamaitinti, bet niekas jai nesakė kur yra kūdikis, tad kelias ateinančias savaites Saira per miegus girdėdavo kūdikio verksmą.
Vieno iš savo vizito metu, į Saira kambarį mergaitė įėjo apsirengusi pilkomis treninginėmis kelnėmis ir rožiniais marškinukais. Jos plaukai buvo surišti į uodegą ir susegti rožiniu kaspinėliu. Jai buvo metai ir 5 mėnesiai ir pastaruoju metu ji vis labiau pradėjo panašėti į Malik: šviesi oda, tamsios akys ir plati nosis. Ji juokėsi ir bėgo prie žaislų, kai suklupo prie Saira. Ji paslydo ant „Lego“ kaladėlės ir parkrito.
„Ups“ pasakė Saira ir pasilenkė jos paimti. Ji pastatė mergaitę ant kojų, o ši paėjusi kelis žingsnius ir vėl suklupo.
„Atsargiai“ pasakė Saira, bet dabar jos dukterėčia juokėsi.
Saira atidėjo mokymo praktiką ir perkėlė pamokas dėl šių vizitų. Dvi dienas per savaitę, kiekvienas vizitas trunka po šešias valandas. Į tvarkaraštį įeina žaidimai, po kurių yra pietūs, pokaičio miegas, o po to užkandžiai. Farhan dažniausia būna darbe, bet Saira dar nėra praleidusi nei vieno vizito. Socialinė darbuotoja pasakė, kad mergaitei dabar reikia stabilumo ir Saira norėjo atnaujinti jų ryšį.
Prieš susišaudymą ji mergaitę matydavo kartą per savaitę, bet po to mergaitės ji nematė apie du mėnesius. Galiausiai jai buvo leista aplankyti dukterėčia vaikų globos centre Viktorvile, kur socialinė darbuotoja jai padavė sunkiai atpažįstamą vaiką. Saira pasirodė, kad vaiko rankos ir kojos atrofavosi. Mergaitė daug nesišypsojo ir nenorėjo bendrauti. „Kaip ji pasikeitė?“ Saira paklausė ir laikui bėgant ji iš socialinių darbuotojų ir daktarų sužinojo kas mergaitei įvyko po susišaudymo. Jos gyvenime atsirado nauji globėjai iš vaikų namų, nauji buteliukai su pieno mišinukais, nauji žmonės, nauja kalba (jos šeima kalbėjo angliškai, o ne urdu kalba). Kad ją apsaugotų, kurį laiką mergaitė buvo vadinama kitu vardu ir laikoma berniuku.
Saira buvo pasakyta, kad jos dukterėčiai nustojo augti svoris, dėl to ji kelias dienas praleido ligoninėje. Daktarai atliko tyrimus, o testų rezultatai parodė mitybos sutrikimus ir stresą. Jie mergaitei paskyrė mitybos programą su dvigubu kalorijų kiekiu, ir jos sveikata pradėjo taisytis.
„Ajao,“ pasakė Saira mergaitei Urdu kalba, kas reiškia „ateik čia.“ Mergaitė priėjo ir Saira jai padavė spurgą. „Mažais kąsneliais,“ pasakė ji.
Pirmaisiais mėnesiais po susišaudymo susitikimai su mergaite buvo nereguliarūs ir akylai prižiūrim, kai Saira pradėjo suprasti, kad dukterėčia jos beveik nebeatpažįsta. „Man baisu, kad ji mus visiškai pamirš,“ rašė Saira Vaikų Apsaugos Tarnybai su prašymų, kuris Gegužę buvo išpildytas ir mergaitė galėjo lankytis jų namuose. Saira manė, kad mergaitė namuose jaučiasi laimingesnė, žaisdama su pusbroliais, todėl Saira galvojo, kad mergaitės globą gaus rudenį. Bet nesulaukė jokio nuosprendžio ir negavo jokios informacijos apie tai kada nuosprendis bus priimtas. Todėl kiekvieno vizito metu Saira dukterėčia pas ją atkeliaudavo su instrukcijomis iš globos namų, kur ji praleidžia daugiausiai laiko. „Pasirūpinkite, kad šiandien ji išgertų vaistus.“ „Nenukirpkite jai kirpčiukų.“ „Jai reikia gerai išsimiegoti.“ Saira manė, kad globos namai tinkamai prižiūri mergaitę, ir ji visuomet elgėsi taip, kaip jai buvo sakoma.
Jos dukterėčia jau pradeda bruzdėti, todėl Saira paruošė pietus. Jos kartu pavalgė ir žiūrėjo filmukus. Ji paguldė mergaitę pietų miego ir per kompiuterio monitorių kaip mergaitė miega iki kol atėjo laikas mergaitei išvykti. Šešios valandos beveik baigėsi ir Saira teko nuvežti mergaitę atgal į Vaikų Apsaugos Tarnybos biurą. Ji pakėlė mergaitę ir susodino vaikus į mašiną. Jos trejų metukų mergaitė buvo alkana, o jos aštuonmetis sūnus norėjo traškučių. Jos dukterėčia pradėjo verkti, kaip dažniausiai ir nutikdavo atėjus laikui išvykti.
„Prašau,“ pasakė Saira. „visi tiesiog sutarkime gražiuoju.“
Ji įdėjo naują dukterėčiai pirktą automobilio kėdutę į mašiną, bet diržai pernelyg suspaudė mergaitę. Net juos atlaisvinus, mergytei vis tiek buvo nepatogu. Dabar bruzdėti pradėjo abi mergytės. „Sutarkim,“ vėl paprašė Saira, duodama joms sausainių. Kai ji pagaliau patogiai įsodino mergaitę į kėdę ir išvažiavo iš kiemo, jie nuo grafiko buvo atsilikę keliomis minutėmis. Kelyje buvo daug mašinų ir vaikai pasidarė neramūs. Jos dukra prašė daugiau sausainių. „Ak, tas kamštis,“ pasakė Saira ir pradėjo galvoti ar socialiniai darbuotojai pastebės, kad ji vėluoja. Ar tai bus įrašyta į jų istoriją? Ar tai kaip nors pakenks jos šansams įsivaikinti dukterėčią?
„Mes esame gera šeima,“ dar kartą pasakė Saira pasukusi mašiną į greitkelį.
„Mes nieko nežinojome,“ pasakė ji pravažiavusi pirmąjį ženklą, vedantį į San Bernardino.
Mašinų jau buvo mažiau ir ji įsuko į Vaikų Apsaugos Tarnybos biuro kiemą ir, pasirodo, nevėlavo. Ji iškėlė dukterėčią iš mašinos, o ši verkšleno. Galbūt ji nenorėjo išvykti. Galbūt ji tenorėjo dar vieno sausainio. „Viskas gerai,“ pasakė Saira prispausdama ją arčiau savęs ir įeidama į pastatą.
Tuomet mašinoje pasidarė tylu. Ji važiavo namo, o vaikai grįžę nuėjo į savo kambarius. Niekas neįjungė televizoriaus. Farhan iš darbo grįžo namo ir juodu su Saira dviese sėdėjo virtuvėje. Pastaraisiais metais tai kartojosi jau ne pirmą kartą.
Jie buvo pati draugiškiausia šeima iki susišaudymo. Saira sekmadieniais Mečetėje vesdavo pamokas. Farhan treniravo jaunuosius futbolininkus ir organizuodavo grupinius pietus darbe. Daugiau nei 500 žmonių atvyko į jų vestuves, bet prireikė trijų dienų po teroro išpuolio, kad kai kurie jų draugai atvyktų aplankyti. Saira daugiausiai išsišnekėdavo savo psichologui, prasitardama, kad jaučiasi nesuprasta, nepasitiki kitais ir jaučiasi atsidūrusi nuošalyje, vieniša. Visa tai ją vėl privertė mąstyti apie dukterėčią, kurią Saira laikė vienišiausia iš visų.
„Kada mes jai papasakosime apie jos tėvus?“ paklausė Saira. Šį klausimą ji ir jos vyras sau užduodavo kas kelias dienas.
„Kai ji bus vyresnė ir mums priklausys jos globa,“ pasakė jis. „Trylikos? Šešiolikos?“
„Kiek daug jai iš tiesų reikia žinoti?“ Saira paklausė.
„Tikriausiai daug,“ atsakė vyras. „Visą istoriją.“
Jie taip sėdėjo kelias sekundes ir mąstė ko toks pokalbis pareikalautų. Jie mergaitei išsaugojo kelis daiktus iš Farook ir Malik buto: vieną iš Malik skarų, rankinę, šiek tiek papuošalų ir drabužių. Visa kita buvo prarasta, sunaikinta ar paimta kaip įkalčiai. Saira ir Farhan kartu buvo apžiūrėti Farook ir Malik buto, praėjus kelioms dienoms po susišaudymo. Po to kai FTB ir žurnalistai jau buvo apsilankę bute. Bute buvo išdaužyti langai, induose, esančiuose kriauklėje, augo pelėsiai, kūdikio antklodės buvo išmėtytos svetainėje, o švarios sauskelnės mėtėsi ant grindų.
„Mes turėtume būti tie, kurie jai pasakys,“ pasakė Saira. „Kas kitas supras tai geriau?“
„Mes tai paaiškinsime paprastai,“ pasakė Farhan, lyg toks dalykas būtų įmanomas. „Mes pasakysime, kad jie buvo jos tėvai ir kad jie padarė kai ką neteisingo.“
„Taip, ir kad ji tebuvo tik vaikas,“ pasakė Saira. „Ji nieko nežinojo.“
Jau buvo vėlu, ir jos dukterėčios žaislai vis dar voliojosi po visus namus. Saira išėjo iš virtuvės į svetainę ir pradėjo rinkti Lego kaladėles. Jos dukterėčia netrukus grįš ir Saira norėjo, kad mergaitė viską rastų savo vietose.
Parengta pagal Washington Post publikaciją
