Miesto pokalbiai: žmogaus teisių gynėjas Donatas Paulauskas

Paskelbė: Data: 2012-06-26 09:46

Spausdinti | Komentarai

Donatas Paulauskas – vienas aktyviausių ir jauniausių žmogaus teisių aktyvistų Lietuvoje. Kilęs iš Kauno, šiuo metu studijuoja Vilniuje. Donatas sutiko duoti interviu KaunoZinios.lt, kurio metu trumpai apžvelgiama jo aktyvistinė veikla ir aktualiausios Lietuvos psichopolitinės problemos.

Donatai, gal pameni, kada ir kodėl pradėjai domėtis žmogaus teisėmis, panorai jas ginti?

Ryškaus ir įsimintino lūžio nebuvo – prie to, ką darau dabar, ėjau gana nuosekliai. Savo socialinio aktyvizmo pradžią galbūt siečiau su Naujosios Kairės 95 susikūrimu 2007 m. Tiesa, prie pačios NK95 prisijungiau tik po trijų metų, tačiau Nidos Vasiliauskaitės, Andriaus Bielskio, Daivos Repečkaitės ir dar daugelio kitų NK95 narių (ir ne tik jų!) geri kritiniai tekstai nuo pat pradžių buvo tas impulsas, kuris skatino veikti ir aštrinti žvilgsnį į tam tikras vykdomas politikas, kuriamus diskursus ir pan. Kitas impulsas buvo mane tuo metu gluminusi valdžios politika dėl seksualinių mažumų ir apskritai žmogaus teisių – panašiu metu buvo uždrausta į šalį įvažiuoti Europos Sąjungos „Tolerancijos vilkikui“, prasidėjo farsu pasibaigęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo projekto svarstymas, aštrėjo priešprieša romams, o žmogaus teisių nepaisantis klerikalizmas vis plėtėsi. Matydamas tokią buką ir absurdišką politiką, kuria kažkas siekia reguliuoti privačius gyvenimus (įskaitant ir mano!), tiesiog negalėjau nustygti vietoje – pradėjau rašyti kritinius straipsnius interneto portalams, įstojau į Tolerantiško jaunimo asociaciją, po kurio laiko pradėjau dirbti žmogaus teises ginančiose organizacijose ir nuolatos rašyti į spaudą. Iki tol man labiau rūpėjo menas, humanitariniai dalykai, bet, vėlgi, viskas persiklojo ir tapo neatskiriama nuo intelektualinės-aktyvistinės veiklos.

Esi kilęs iš Kauno, miesto, kuriame nacionalizmas jaučiamas itin stipriai, o homofobija, neslėpkime, dar nėra praeities reiškinys. Ar nebuvo sunku augti ir tarpti tokioje aplinkoje?

Nors tipinis Kauno įvaizdis ir yra toks – konservatoriškas, nacionalistinis miestas, sunkiai išsivaduojantis iš tarpukaryje susiformavusio miesto veido ir intelekto, žinau žmonių, kurie jame atranda bohemą, keistumą, kuris patraukia ir pan. Vis tik man Kaunas atsiskleidė ta savo tipine, blogąja puse. Jis lieka uždaras, konservatyvus miestas, neišlipantis iš trauminio „laikinosios sostinės“ titulo praradimo. Aišku, miesto pulsą palaiko ir savivalda, kuri tradiciškai būna konservatyvi ir tik dar labiau paaštrina radikaliai nacionalistines, homofobiškas nuotaikas. Jaučiau, kad Kaune man tiesiog buvo trošku, per ankšta.

Tu, Nida Vasiliauskaitė, Algirdas Davidavičius, Andrius Bielskis ir kiti Naujosios Kairės 95 nariai rašote nemažai poleminių straipsnių, siūlančių diskutuoti ar net rimčiau užpulti konservatoriškus visuomenės reliktus. Ar nejaučiate per didelio supanašėjimo vieni su kitais, o taip pat ir rašinių temomis: Bažnyčios kritika – įvairios šeimos apsauga – darbo žmonių gynimas – Bažnyčios kritika?

Jeigu NK95 nejungtų tam tikri bendri požiūriai, temos, vertinimai, tai nebūtų ir paties judėjimo. Tai, kad NK95 turi konkrečias kryptis, palaiko konkrečius diskursus, yra stiprybė, o ne silpnybė – taip galima kurti ir nuosekliai formuoti tam tikras strategijas, politikas, tiesioginį veiksmą, pagaliau, diskurso taisykles. Juk tai, kad žmogaus teisės, klerikalizmo kritika, samdomų darbuotojų gynimas siejamas su NK95 ir yra to įdirbio diskursuose įrodymas. Todėl ir gerai, kad šia prasme esame „supanašėję“ – t.y. turime panašias nuomones ir pozicijas minėtais klausimais – nes kitaip beliktų išsiskirti.

Tačiau bendros pozicijos tam tikras kertiniais klausimais nereiškia monolitinės vienybės kitais. Pats judėjimas savo viduje yra labai margas ir įvairus, vieniems imponuoja Aristotelis, kitiems – Derrida ar Lyotard, vieni save laiko anarchistais, kiti – socialistais ar socialdemokratais ir pan. Skiriasi ir rūpimos temos, (mokslinių) interesų sritys.

Išvardinai kairiosios krypties grupes. Jų Lietuvoje ne tiek ir mažai, dar daugiau – šviečiamojo pobūdžio internetinių portalų. Ar norint pasiekti realesnį rezultatą, nereikėtų didesnės konsolidacijos ir susitelkimo?

Aš visada buvau ir esu už glaudesnį bendradarbiavimą ir jėgų konsolidaciją tarp šių grupių (anarchistų, marksistų, socialistų ir t. t.). Nebūtina paneigti savo teorinius nesutarimus – tiesioginiam, spontaniškam veiksmui, kuriam reikalingas susitelkimas, jie netrukdo. Prieš monopolininkus, homofobus, neonacius gali kovoti visi minėtieji, tačiau jie visi tai daro atskirai. Trūksta ir tarpusavio palaikymo – net elementariausio atėjimo į vieni kitų renginius ir palaikymo. Trūksta ir koalicinės politikos su kitomis socialinėmis grupėmis, o juk kairieji turi tikrai platų spektrą socialinių grupių, kurias siekia ginti. Šitos strategijos vis dar neišnaudotos.

Dalis Lietuvos gyventojų mano, kad 2010 metų homoseksualų eitynės buvo per ankstyvos Lietuvai, tik dar labiau supriešinusios gyventojus. Kokia tavo paties nuomonė, žmogaus, dalyvavusio ir prisidėjusių prie eitynių organizavimo?

Žmogaus teisės ir laisvės, juolab tokioje situacijoje, kai viena piliečių grupė jomis gali laisvai naudotis, o kita – ne,  niekada nėra per ankstyvos. Esu apie tai kalbėjęs, kad žmogaus teisės negali būti užtikrinamos „po truputį“, „šiek tiek“ – arba valstybė apsiima ginti žmogų, arba ne, nes žmogaus teisių konceptas yra iš principo nedalomas, valstybė negali iš žmogaus teisių deklaracijų ir dokumentų kaip iš meniu išsirinkti labiausiai patikusias ar parankiausias teises ir ginti tik jas. Jei valstybė įsipareigoja ginti teises ir laisves, jei ji yra teisinė valstybė, tai tuos savo įsipareigojimus ji turi įvykdyti – ir čia ne moralizavimas, o elementari teisės doktrina. Čia „gyventojų manymai“ kaip tokie neturi (ir gerai, kad neturi) jokio teisinio svorio – jei žmogaus teisės būtų ginamos pagal gyventojų nuomonių apklausas, tai Lietuvoje daugeliui socialinių grupių tektų graudus scenarijus. Gal ir gali pasirodyti, kad žmogaus teisės tapo šventu ir neliečiamu dalyku, bet vis tik net toks radikalus žmogaus teisių koncepto kritikas kaip Slavoj Žižek pripažįsta, kad, keičiant ekonominę santvarką, būtina išlaikyti tam tikrus bendrus visuomeninius pasiekimus, o žmogaus teisės ir laisvės toks pasiekimas ir yra. Galima kritikuoti žmogaus teises, kaip tai daro filosofai Alain Badiou ar Slavoj Žižek, dėl jų koncepcinių trūkumų, bet sunku būtų nuneigti, kad žmogaus teisės kaip minimalus šiuolaikinės visuomenės standartas suteikia žmogui teisėtą veikimo laisvę bei minimalią gerovę ar bent įrankius tai gerovei pasiekti.

Būtent todėl aš net nekeliu tokio klausimo „ar ne per ankstyvos buvo gėjų, lesbiečių, biseksualų ir translyčių eitynės“, „gal visuomenė nepakankamai subrendusi?“. Neturime laukti, kol homofobai staiga suvoks klydę, kol jie, kaip maži vaikai, priaugs ir pribręs, kad nesikarščiuojant galėtų matyti gatve ar eitynėse einančią rankomis susikabinusią homoseksualią šeimą, kol jie vieną dieną malonės suteikti tas pačias teises, kokias turi heteroseksualūs žmonės. Esmė čia net ne homofobijoje, jei ją laikome tik individo nuostata. Jei homofobinės nuostatos nesireikštų (kas būna itin retai) politikos, teisės, užgauliojimų, patyčių, smurto, atleidimo iš darbo formomis, tuomet problemos nebūtų. Esmė čia nenugalimame troškime sankcionuoti ir reguliuoti kito, „nenormalaus“ žmogaus gyvenimą pagal savo siaurą normalumo modelį. O žmogaus teisių aktyvistai, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir translyčių teisių aktyvistai ir bendruomenės nariai, feministės ir feministai, intelektualai ir sąmoningi žmonės kovoja prieš šiuos totalinius siekius reguliuoti mūsų viešus ir privačius gyvenimus bei pasirinkimus, kovoja, net jei „gyventojų nuomonė“ juos geistų įkišti už grotų.

Dažnai atrodo, kad neretas homofobiškų ar konservatoriškų politikų ir visuomenės veikėjų pasisakymas ar veiksmas yra dirbtinis ir savatikslis: Algio Ramanausko, Andriaus Užkalnio, Petro Gražulio, Manto Adomėno komentarai viešojoje erdvėje primena dabartinėje kalboje naudojamą žodį „trolinti“ – tyčinį provokavimą, asmenims turint vienokių ar kitokių priežasčių (šiuo atveju – kelti populiarumą, priminti apie save). Ar matai tame problemą? Jei taip, kaip kovoti su tokiais „troliais“ – nekreipti dėmesio?

Na taip, šita dilema tikrai iškyla, ypač stebint nenuilstančiai plūstančias bukumo bangas iš kai kurių veikėjų: ar atsakyti, racionaliai oponuoti (kas reikštų dar didesnę reklamą, o „trolį“ pakeltų iki oponento lygio ir sykiu legitimuotų jo buką poziciją kaip alternatyvą tavajai), ar ignoruoti (ir taip užleisti vietą ir diskursą bukumo klestėjimui)? Galimos dar ir kitos strategijos – sarkazmo, ironijos, inversijos etc. Turbūt geriausiai tarp šių strategijų išlaviruoja jau minėta filosofė Nida Vasiliauskaitė, visada taikliai ir stilingai komentuojanti ir kritikuojanti. Aišku, kai kuriems veikėjams kritiką adresuoti jau yra beprasmiška, bet kitus (nebūtinai iš tavo išvardintų) galbūt dar gali pasiekti kokia nors intelektualinė mintis ir įvykti pozityvi reakcija.

Paminėjai Nidą Vasiliauskaitę. Pastaroji neretai susilaukia tam tikros kritikos ad hominem – ypač iš dešiniojo sparno. Apskritai, atrodo, Nida Vasiliauskaitė nepalieka abejingų: arba ją myli ir garbina, arba nekenčia. Kaip jautiesi turėdamas tokią bendramintę?

Leonidas Donskis, Tomas Venclova yra minėję, jog Nida Vasiliauskaitė – viena iš ryškiausių ir svarbiausių tarp šiandienos intelektualų Lietuvoje, ir su tuo aš visiškai sutinku. Tačiau skirtis „myli arba nekenčia“ čia tikrai negalioja. Palaikantys, gerbiantys Nidą Vasiliauskaitę (kaip viešą personą) ir jos veiklą tą daro dėl to, kad sutampa požiūriai ar pažiūros, įtikina argumentai ar įžvalgos ir pan. Iš to, žinoma, gali išplaukti simpatija ar žavėjimasis ja kaip viešąja intelektuale, bet kalbėti apie kažkokį kultą ar garbinimą yra šiuo atveju paradoksalu. Ne dėl to, kad kultas ar garbinimas iš principo neįmanomas šioje „viešojo intelektualo/intelektualės“ temoje – kiti pavyzdžiai (akivaizdus dešiniųjų figūrų garbinimas) tą paneigia. Čia turbūt ir reiktų dėti akcentą, kad esmė pačioje intelektualo pozicijoje – Nida Vasiliauskaitė provokuoja kritinį mąstymą, ji nesiekia užsiimti autoriteto sosto, kuris nuleidžia iš aukščiau kaip išganingąją maną savo filosofines įžvalgas, idėjas, Žodį, Tiesą, kuriuo reikia įtikėti, jam paklusti ir pan. Tuo sėkmingai naudojasi šiandienos dešinieji („)intelektualai(“), kuriems vietoje argumento užtenka griežtos povyzos, nužeminto balso, referencijos į Tiesą, Tradiciją ir pan. Tai juos reikia mylėti, garbinti, o kitų, „netikrų pranašų“ – nekęsti ir niekinti. Būtent todėl Nidai Vasiliauskaitei adresuojama dešiniųjų kritika būna ad hominem – jie tiesiog nemoka kitaip oponuoti, nes patys sugeba naudotis tik „myliu-nekenčiu“, „garbinu-niekinu“ principais. Kairieji ar, greičiau, naujosios kairės šalininkai (nes kairiųjų daug ir įvairių) išlaiko kritinį atstumą su viešaisiais intelektualais – jų palaikymas grįstas ne įtikėjimu asmenybe (tokiam įtikėjimui galiausiai nesvarbu ir pažiūros, nes Tiesos referencija čia daug svarbesnė), o argumentų svoriu, ištikimybe tam tikroms bazinėms kairiosioms vertybėms, principams, kritiniu užtaisu ir pan.

Ar ginant gėjų teises neįmanoma iškreipti lygybės? Tarkime, atsiranda režisierius homoseksualas, ir jo darbai itin palaikomi, nors ne retam jie kelia kokybės abejonių? Arba, jei vaizduojami jautrūs, visuomenėje itin opūs vaizdai, ar vien dėl to galima meno kūrinį laikyti vertu dėmesio?

Čia gal pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį į diskursą iš pirmojo klausimo. Taip jautriai rūpinamasi, kad ginant homoseksualų teises nebūtų pažeistos „daugumos“ teisės, tačiau nepastebima, kad lygybė jau dabar yra iškreipta – vieni yra privilegijuoti, kiti – išstumti. Kažkodėl LGBT žmonių nelygybės faktas nėra toks reikšmingas, palyginus su „baisia ir siaubinga grėsme“, kad, jei ta nelygybė bus panaikinta, homoseksualai vis tiek ją kažkaip iškreips – gal net pradės elgtis kaip patys heteroseksualai – uždraus heteroseksualias santuokas, atims laisvę į taikius susirinkimus, paveldėjimo teises, atleidinės iš darbo, užgaulios, smurtaus, žemins ir pan. Skamba kraupiai, bet juk tokias patirtis šiandien patiria homoseksualūs žmonės. Gal laikas atsimerkti? Mano pavaizduotas scenarijus, aišku, tik gražuliškoje galvoje atrodytų rimtai. Iš esmės tuo net netikima – šita retorika skirta tiesiog kurstyti neapykantą ir palaikyti priespaudą.

Dėl režisieriaus Romo Zabarausko, kurį turi galvoje, ir apskritai „gėjų kultūros“ – atskira tema. Tiesiog yra žanriniai menai, kurie ir skirti būtent nagrinėti tam tikrą tematiką, šiuo atveju, homoseksualų. Jie kaip tokie jau įgauna visokius socialinius ir politinius krūvius, kurie neleidžia ir neleis svarstyti apie meno kūrinį kaip apie neutralų objektą, kuriam galioja tam tikri universalūs vertinimo standartai. Nesutinku su tais, kurie mano, kad galima įvertinti meną kaip meną, filmą kaip filmą, nes ir vertinamąjį sąlygoja tam tikri socialiniai veiksniai, ir patį filmo kūrėją, ir patį filmą. Vertinimui svarbu turėti ne universalius standartus, o labai jautrų žvilgsnį, kad galėtų atsekti visas sąveikas, kurios ir sukuria filmą. Svarbu ne tik tai, kas yra vertintojas, iš kokių prielaidų jis kalba, kas yra filmo režisierius ir ką jis siekia reprezentuoti, ką kalba ir ko nekalba filmo veikėjai ir t.t., bet ir tai, kur filmas rodomas, su kuo jį žiūrima, kada jį žiūrima. Reikia klausytis ir paties filmo ar kito meno kūrinio taisyklių – ką jis pretenduoja reikšti ir ko jis visiškai nesiekia. Aš pats linkęs vertinti meną iš jo vidaus, vidinės pusės ir rizikuoti pasiklysti jo ir apie jį susidarančiuose diskursų sluoksniuose, negu vertinti iš išorinio, viską aprėpiančio taško, neva suteikiančio „objektyvų“ žinojimą.

Jei jau prakalbom apie meną, tai rašai ir poeziją, esė. Kaip pavyksta suderinti šias skirtingas veiklas: žmogaus teisių gynimą ir kūrybą? Paprastai poetai stengiasi būti apolitiški ir gyventi kito, aukštesnio pasaulio dėsniais bei nuotaikomis.

Nėra čia labai ką ir derinti. Palaikyti žmogaus teisių idėją yra tiesiog pilietinė ir intelektualinė pozicija, kurią išreiškiu ar realizuoju tekstais, viešais pasisakymais, dalyvavimu tiesioginiame veiksme, anksčiau – konkrečiais projektais. Visa tai irgi kūryba. Politika ir socialinis gyvenimas yra glaudžiai susiję su kūryba, kaip ir kūryba yra susijusi su politika ar socialumu. Net ir apolitiškieji menininkai pajungti politikai, jų „apolitiškumas“ parankiausias vyraujančiai konjunktūrai ir iš esmės yra jos dalis, nes apolitiškas menininkas yra tobulas konformistas. Jis nekvestionuoja socialinės realybės, kuriamos politinių strategijų, todėl ją tiesiog nekritiškai reprodukuoja. O tokia praktika yra visiškai politinė. Bet kaip priešpriešos aš nesiūlau kažkokio sąmoningai superpolitiškai angažuoto meno – jei kalbam apie poeziją, tai pats rašymo stilius, tonas, net forma jau gali turėti politines užuominas, kryptį. Ir smagu, kad bent jau tarp jaunųjų poetų ir poečių to politinio ir socialinio sąmoningumo tiek tekstuose, tiek už jų, vis daugėja. Feministiniam performanse ar antikapitalistiniame mitinge pamatyti savo rašančius kolegas ar koleges yra iš tikrųjų daug žadantis dalykas. Kol tokie vieni jaunieji tradicionalistai bando įsprausti savo užpakaliukus į kokį nors aprobuotą kūrėjų luomą ir pasivadinti kokia nors naująja poetų karta, kiti jaunieji, maištininkai, eina į gatves ar „undergroundines“ periferijas, kad išsakytų ir išrėktų feminizmo manifestus, išrėžtų kapitalizmo, nacionalizmo ir tradicionalizmo kritiką, įsibrautų su savo poezija į purvinas, nekonvencionalias erdves, o ne į steriliai iškuoptas „dvasingas“ auditorijas. Juk vitališkiausi meno judėjimai ir buvo susiję su politika, drąsia ir socialia politika…

Ko niekada nepadarytum už jokius pinigus?

Daug ko. Turbūt visko, ką manau esant negarbinga.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt