Madona ir kūdikis: kaip dieviškasis duetas šimtmečius buvo įkvėpimu kūrėjams [FOTO]

Paskelbė: Milda Lileikaitė Data: 2020-06-18 08:50

Spausdinti | Komentarai

Madonos su kūdikiu paveikslai, paprastai žymį vaizdinį Švč. Mergelės Marijos ir jos ką tik gimusio sūnaus Jėzaus vaizdą, yra vieni dažniausiai giriamų tapybos darbų motyvų. Iš biblinių įsitikinimų kilusi senovinė praktika meniškai atvaizduojant šias figūras tapo pagrindine kanono tema meno istorijoje.

Atsižvelgiant į šio atvaizdo ilgaamžiškumą nenuostabu, kad laikui bėgant tradicijos keitėsi, o kartu su jomis ir darbai, kurie švytavo nuo šventųjų ikonų iki žemiškų portretų. Tik tyrinėjant šio motyvo vaidmenį istorijoje galima pilnai suvokti jo svarbą ir krikščioniškajame mene, ir už jo ribų.

Marija sutiko išnešioti, pagimdyti ir užauginti Jėzų. Kartu ši pora yra viena žinomiausių krikščionybės figūrų, todėl jų įamžinimas mene per ištisus amžius nestebina.

Madona ir kūdikis meno istorijoje

Senovės Roma. Kaip ir daugelis kitų tendencijų meno istorijoje, Madonos (kildinama iš itališko termino, reiškiančio „mūsų ponia“) ir kūdikio tradicijos ištakos siekia ir Senovės Romos imperiją. Anksčiausias žinomas Marijos ir kūdikėlio Jėzaus atvaizdas randamas Priscilos katakomboje, oloje, kurioje nuo II-ojo amžiaus pabaigos iki IV a. buvo laidojami krikščionys. Ši katakomba žymi dėl savo puikiai išsilaikiusių sienų ir paveikslų ant lubų, įskaitant ir kolekciją, įkvėptą biblinių motyvų. Kartu su Senojo Testamento vaizdais, freskos Graikų kambaryje pasakoja istorijas iš Naujojo Testamento, žinoma, įskaitant Jėzaus gimimą. Priscilos katakomboje taip pat galimai vaizduojamas seniausias angelas meno istorijoje. Kartu šie „pirmieji“ šią vietą padaro itin svarbia kriškčioniškajam menui.

Bizantija. Kiek vėliau po savo debiuto freskoje, Madona su kūdikiu pateikti kaip enkaustinis (tapyba vašku) ir temperinis (tapyba kiaušinio tryniu) piešiniai. Išdrožinėtos medinėse plokštelėse, šios Romos katalikų ikonos dažnai vaizduoja liūdną Marijos, laikančios rankose Jėzų veidą. Juos, sėdinčius soste, dažniausiai supa vienodai svarbūs angelai ir šventieji. Juos dažniausiai naudojo garbinimui, ir jie laikomi vienais įtakingiausių Bizantijos meno kūrinių.

Viduramžių Europa. Viduramžiais menininkai perėmė bizantiškąją ikonų estetiką ir pritaikė ją kurdami savo tapybos ant panelių stilių. Tokie italų tapytojai kaip Cimabue ir Duccio sukūrė temperinius Marijos ir Jėzaus portretus remdamiesi bizantiškuoju modeliu – plokščias planas, sėdimos pozos ir auksinio lapo, kurio populiarumas sumenko Renesanso laikotarpiu, vaizdavimas.

Ankstyvasis itališkasis Renesansas. Penkioliktame amžiuje italų tapytojai ir braižytojai pradėjo eksperimentuoti su realizmu savo darbuose. Tai paskatino ankstyvąjį Renesansą, šviesos amžių menui, trukusį nuo 1400-ųjų iki 1490-ųjų. Šiuo laikotarpiu menininkai atsigręžė į senovę, taip sukurdami kūnus, budinančius klasicizmo interesus. Daugybė to laikmečio šedevrų, įskaitant Botičelio „Pavasarį“ ir „Veneros gimimą“, išlaikė mitologinę subjekto svarbą, kurią mėgo klasicizmo atstovai, o kai kurie vaizdavo natūralistinius Marijos (kuri pradėta vaizduoti skirtingomis pozomis) ir Jėzaus (kuris tapo panašesniu į kūdikį) atvaizdus.

Šiaurietiškasis Renesansas. Itališkieji idealai pamažu skynėsi kelią per visą žemyną, taip duodami pradžią šiaurės Renesansui. Įsikūręs šiaurės vakarų Europos valstybėse (Nyderlanduose ir Belgijoje), Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, šis judėjimas perėmė itališkojo Renesanso pagarbą realistiškam piešiniui. Tapytojai Janas Van Eyckas ir Robertas Campinas savo tapytuose Madonos ir kūdikio paveiksluose išbandė šiuos naujus metodus, ir taip gimė darbai, kuriuose regimas smarkiai patobulėjęs perspektyvos pojūtis, tapybos detalės ir protingas domėjimasis žemiškomis detalėmis.

Vėlyvasis Renesansas. Vėlyvojo Renesanso metu (nuo 1490 m. iki 1527 m.) Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Rafaelis ir kiti italų menininkai vėlgi pakėlė realizmą į neregėtas aukštumas. Nebesitelkdami ties mitologiniais motyvais, jie susikoncentravo į užsakomuosius portretus, realistines anatomijos studijas ir biblines figūras, įskaitant ir vis labiau priimtiną ir natūralią Madoną su kūdikiu.

Mogolų imperija. Madona su kūdikiu pasirodė ne tik vakariečių meno kūriniuose – ji tapo mūza ir Mogolų piešiniuose. Kodėl klasikinės krikščioniškosios figūros pasirodė indo-islamiškame mene? Pasak Metropoliteno meno muziejaus, XVI a. „nemažai krikščioniškų subjektų buvo nukopijuoti indų menininkų iš iliustruotų biblijų, paveikslų ir spaudų, kurie į Mogolų žemes pateko iš Jėzuitų ordino karių ir europiečių pirklių.“ Priduriama, kad pačios figūros vaizduojamos ir Korane, ir Islame. Tikima, kad Marija yra „aukščiau visų sukurtų moterų“, o Jėzus vaizduojamas kaip Alaho pranašas.

Neoklasicizmas Prancūzijoje. Ši ikonografija išliko populiari ir neoklasicizmo klestėjimo laikotarpiu, kurį įkvėpė klasicistų susitelkimas į žmogų ir balanso pojūtis. Viljamas-Adolfas Bogoro siekė modernizuoti senuosius atvaizdus, tokius kaip Madona ir kūdikis, kuriuos jis įsivaizdavo kaip stilizuotas XIX a. figūras, o tuo tarpu kiti menininkai jau kūrė avangardines interpretacijas.

Modernusis ir šiuolaikinis menas. XIX a. sandūroje Amerikoje gimusi, tačiau Paryžiuje kūrusi impresionistė Mary Cassatt subtiliai pakeitė tradicinę Madoną su kūdikiu į „Motiną su kūdikiu“ („The Oval Mirror“). Iš pirmo žvilgsnio, šis žavus kūrinys atrodo kaip ir daugelis kitų Cassatt motiniškų portretų. Šis paveikslas išsiskiria tuo, kad jame yra keletas diskretiškų nuorodų. Pasak Metropoliteno meno muziejaus aiškinimo, „moters dievinantis žvilgsnis ir švelnus berniuko veidas bei „kontrapposto“ pozicija tarsi nukreipia į italų Renesanso Mergelės ir Vaiko vaizdus. Ryšys, sustiprintas ovalaus veidrodžio, berniuko galvą vaizduoja tarsi papuoštą nimbu.“

Sekdami Cassatt pėdomis, moderniojo ir šiuolaikinio meno kūrėjai perėmė ir pakeitė Madonos ir kūdikio konceptą. 1942-aisiais Marcas Chagallas sukūrė „The Madonna of the Village“, svajingą paveikslą, kuriame Marija ir Jėzus klajoja fantazijose. 1949-aisiais Salvadoras Dali sulaužė įprastą ikonografiją su „The Madonna of Port Lligat“. Galiausiai, 1963-asiais, Allanas D‘Arcangelo į klasikinę ikoną įterpė populiariojo meno detalių, ir sukūrė savo grafinę Madonos ir kūdikio versiją vaizduodamas Jackie Kennedy ir savo dukrą Caroline.

Be savo kūrybinių galių demonstravimo, šie toli į ateitį matę menininkai atskleidė svarbią tiesą apie Madoną ir kūdikį – amžių senumo ikonografija gali tapti nesenstančia.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt