KNYGOS IŠTRAUKA: Benjamin Moser „Uraganas Klarisė“

Paskelbė: KlaipėdosŽinios.lt redakcija Data: 2020-10-10 02:46

Spausdinti | Komentarai

Clarice Lispector – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos. Ji vadinama viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“.

Šiemet, minint 100-ąsias rašytojos gimimo metines, lietuvių kalba pasirodė pirmasis autorės romanas Arti laukinės širdies (iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, išleido leidykla „Baltos lankos“). Tai 1943-iaisiais išleista knyga, kurią ji parašė būdama vos 23-ejų. Brazilijoje ji iškart tapo precedento neturinčia literatūros sensacija.

Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios C. Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. Arti laukinės širdies – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame autorė, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert’as Camus ar Jean-Paulis Sartre’as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.

Kviečiame skaityti knygos įvadą pavadinimu „Uraganas Klarisė“, kurį parašė biografijų meistras, Pulitzerio premija 2020 m. apdovanotas amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Benjaminas Moseris.

**

Nuo pat tos valandos, kai Clarice Lispector gimė Podolėje, Vakarų Ukrainos srityje, kur vešėjo antisemitizmas, pražudęs jos motiną ir senelį, o šeimą išvaręs tremtin į tolimąją Braziliją, jos gyvenimas buvo sunkus – dažnai netgi tragiškas. Kai rašiau biografiją Kodėl šis pasaulis*, suprantama, norėjau, kad būtų buvę kitaip. Norėjau, kad būtų buvę daugiau tokių epizodų kaip ovacijos, kuriomis buvo sutikta knyga Arti laukinės širdies, 1943 m. išleista nežinomos dvidešimt trejų metų autorės.

Kai Clarice pradėjo rašyti – 1942 m. kovo mėnesį, – ji tebestudijavo Teisės fakultete ir dirbo žurnaliste. Vasarį perėjo į laikraštį A Noite, kadaise vieną iš Brazilijos žurnalistikos švyturių, bet tuo metu, valdant diktatoriui Getúlio Vargasui, tapusį vyriausybei atstovaujančiu antrarūšiu spaudiniu.

Pradėjusi rašyti romaną, Clarice kreipėsi pagalbos į kolegą Francisco de Assis Barbosą. Knygą ji „apgraibomis tamsoje“ sudėstė iš minčių, probėgšmais žymėtų bloknote. Kad galėtų susikaupti, paliko mažutį kambarėlį bute, kuriuo dalijosi su seserimis ir svainiu, ir mėnesį praleido netoliese esančiame pensione, visa galva pasinėrusi į darbą. Pagaliau knyga įgijo pavidalą, bet autorė baiminosi, kad tai veikiau pastabų kratinys, o ne visavertis romanas. Jos pirmoji meilė, rašytojas Lúcio Cardoso, kurio homoseksualumas buvo kliūtis jų santykiams, ją įtikino, kad tie fragmentai jau savaime yra knyga. Barbosa skaitė rankraštį skyrius po skyriaus, bet Clarice atmetė jo neesminius pasiūlymus, impulsyviai, kaip jai būdinga, pareikšdama: „Kai darsyk skaitau, ką parašiusi, jaučiuosi taip, tarsi ryčiau savo vėmalus.“

Lúcio pasiūlė knygos pavadinimą pasiskolinti iš Jameso Joyce’o Menininko jaunų dienų portreto: „Jis buvo vienas. Atsiskyręs nuo pasaulio, laimingas, arti laukinės gyvenimo širdies.“ Šie žodžiai, tapę knygos epigrafu, ir tarpais naudojamas sąmonės srauto metodas kai kuriuos literatūros kritikus paskatino knygą apibūdinti kaip džoisišką. Palyginimas Claricę suerzino. „Tą citatą, knygos pavadinimą ir patį Joyce’ą atradau,
kai knyga jau buvo baigta. Parašiau ją per aštuonis ar devynis mėnesius. Tuo pat metu studijavau, dirbau ir susižadėjau – bet nei studijos, nei sužadėtuvės, nei Joyce’as, nei darbas knygai tiesioginės įtakos nepadarė.“

Barbosa, kuris kartu su Lúcio buvo vienas iš pirmųjų knygos skaitytojų, pasakoja apie savo nuostabą: „Rijau skyrių po skyriaus, autorės rašomus mašinėle, ir pamažu man ėmė aiškėti, kad tai tikras literatūrinis apreiškimas, Claricės proveržis, uraganas Klarisė.“ Jis pasiūlė kreiptis į jų darbdavio, laikraščio
A Noite, knygų leidybos padalinį, ir 1943 m. gruodžio mėnesį pasirodė knyga – rožiniu viršeliu, būdingu moterims skirtai lektūrai. Naujai autorei tai nebuvo pelningas sandėris. „Man nereikėjo nieko mokėti [už knygos išleidimą], bet ir pinigų neužsidirbau. Jei būta pelno, jį gavo leidykla“, – sakė Clarice. Knyga išspausdinta tūkstančio egzempliorių tiražu; vietoj honoraro ji gavo šimtą egzempliorių. Kai tik knyga išėjo, autorė ėmėsi ją siuntinėti literatūros kritikams.

„Visiems rūpėjo, kas ta mergina, – prisimena žurnalistas Joelis Silveira. – Niekas nieko nežinojo. Staiga visi apie tai sušneko.“ Anų laikų apžvalgos liudija, kokią audrą tarp Brazilijos inteligentų sukėlė uraganas Klarisė. Straipsnių apie romaną kone visus metus pasirodydavo kiekvieno didesnio Brazilijos miesto spaudoje. Po šešiolikos metų vienas žurnalistas parašė: „Mes neprisimename sensacingesnio debiuto, kuris per tokį
trumpą laiką būtų iškėlęs iki tol visai negirdėtą vardą iki tokių žinomumo aukštumų.“

Clarice Lispector, pasak kritikų, buvo „itin reta literatūrinė individualybė mūsų literatūros pasaulyje“; „kažkas išskirtinio“; apsėsta „gluminančio kalbos sodrumo“. „Visa knyga – pusiausvyros stebuklas, tobula konstrukcija“, „dostojevskiškų charakterių intelektinio įžvalgumo ir vaikiško tyrumo“ derinys. 1944 m. spalį kūrinys laimėjo prestižinę Graça Aranha premiją kaip geriausias 1943-iųjų pirmas romanas. Apdovanojimas patvirtino, ką jau anksčiau tais metais buvo išsiaiškinęs žurnalas Folha Carioca, paprašęs skaitytojų išrinkti geriausią 1943-iųjų romaną. Laimėjo Arti laukinės širdies – 457 balsų. Įspūdingas skaičius, turint galvoje, kad į prekybą pateko tik devyni šimtai egzempliorių. Antra vertus, nieko keisto – juk laikraštis A Manhã paskelbė, kad tai „nuostabiausias debiutinis moters romanas per visą brazilų literatūros istoriją“. Kitas kritikas pareiškė dar įspūdingiau: „Arti laukinės širdies – nuostabiausias kada nors moters parašytas romanas portugalų kalba.“

Pastarojo teiginio autorius, jaunas poetas Lêdo Ivo, perskaitęs knygą, panoro pasimatyti su jos autore. „Susitikau su Clarice Lispector tuo metu, kai ji buvo išleidusi Arti laukinės širdies, – pasakoja jis. – Mudu susitikome viename Cinelândia aikštės restorane. Pietavome, ir mūsų pokalbis neapsiribojo literatūros reikalais… Mažiausiai, ką galiu pasakyti, – kad ji buvo akinanti. Buvo ruduo, aikštėje krito medžių lapai, ir
dienos pilkuma dar labiau ryškino Claricės Lispector grožį ir spindesį. O dar tas keistas balsas, gomurinė tartis, kuri skamba man ausyse iki šiol, didino svetimumo įspūdį. Man nebuvo nė dvidešimties – ir, paveiktas jos knygos, jaučiausi atsidūręs prieš Virginią Woolf ar Rosamundą Lehmann.“

„Keistas balsas“, neįprastos kalbos kuriamas „svetimumo įspūdis“ knygoje išties kerėjo pirmuosius skaitytojus. Romanas turėjo tam tikrų sąlyčio taškų su ankstesne brazilų literatūra. „Claricės Lispector kūrinys pasirodo mūsų literatūros pasaulyje kaip pati rimčiausia pastanga parašyti introspekcinį
romaną, – teigė įtakingas San Paulo kritikas Sérgio Milliet. – Pirmą kartą brazilų rašytojas ne tik priartėja prie šių beveik neartų mūsų literatūros dirvonų; jis pirmąkart įsiskverbia į psichologiškai sudėtingos šiuolaikinės sielos gelmes.“ Bet giminystė su kitais „introspekciniais“ rašytojais, netgi tokiais jai artimais kaip Lúcio Cardoso, buvo paviršinė, kaip svarstė kitas garsus kritikas, rašęs, kad Clarice Lispector „perkėlė svorio centrą, aplink kurį brazilų romanas sukosi apie dvidešimt metų“.

Pažymėtina, kad kritikai beveik nelygino šio romano su jokio kito brazilų rašytojo kūriniu. Užtat jie minėjo Joyce’ą, Virginią Woolf, Katherine Mansfield, Dostojevskį, Proustą, André Gide’ą ir Charlesą Morganą. Taip atsitiko ne tik todėl, kad romane Arti laukinės širdies apskritai nėra Brazilijos klausimo, to „tautiškumo instinkto“, kurį Machado de Assisas laikė brazilų literatūros šerdimi. Romano kalba tiesiog atrodė ne
tokia, kokią vartoja brazilai. Lêdo Ivo, prisimindamas Claricės „keistą balsą“ ir „gomurinę tartį“, rašė: „Clarice Lispector buvo svetimšalė. Jos prozos svetimumas – vienas iš labiausiai stulbinamų mūsų literatūros istorijos ir netgi mūsų kalbos istorijos faktų.“

Vėliau ši kalba bus pripažinta kaip didžios brazilų rašytojos kalba. Bet kurį laiką ji skambėjo egzotiškai. „Brazilijoje matome tam tikrą stilistinį konformizmą“, – rašė Antonio Candido, kritikuodamas tuos rašytojus, kurie, kad ir kokių kitų nuopelnų turėtų, manė, kad „juos įkvepiantis prakilnus impulsas yra svarbesnis už neapdorotą medžiagą“. Ir Sérgio Milliet pažymėjo, jog ši knyga – stebuklas todėl, kad autorė pasiekė „brangintiną ir tikslią raiškos ir turinio harmoniją“.

Čia ir slypi Arti laukinės širdies ir Claricės Lispector žavesys. Nuo tų rašytojų, kuriems „juos įkvepiantis prakilnus impulsas yra svarbesnis už neapdorotą medžiagą“, ją skyrė ne stiliaus ir turinio santykio problema ar didesnis įmantrumas, o iš pašaknų skirtinga meno samprata. Pirmoje savo knygoje ji apibendrino impulsą, kurį Candido ir Milliet pajuto jos puslapiuose: „Regėjimas – tai pačiuose daiktuose įmatyti daiktų
simbolius.“ Įžvalga buvo pakankamai svarbi, kad autorė pakartotų ją po šimto puslapių – „daikto simbolis pačiame daikte“, – ir kad ji taptų viso jos meninio projekto branduoliu.

Vis dėlto šita frazė leidžia daryti prielaidą, kad tai buvo labiau dvasinis negu meninis projektas. Galimybė sujungti daiktą ir jo simbolį, vėl susieti kalbą su tikrove ir atvirkščiai – tai anaiptol ne intelektinis ar meninis siekis. Jis glaudžiai susijęs su sakraliomis lytiškumo ir kūrybos plotmėmis. Žodis ne apibūdina jau egzistuojantį daiktą, bet iš tikrųjų yra tas daiktas, kitaip tariant, žodis ir sukuria apibūdinamą daiktą: to slaptingo žodžio, žodžio, „kuris skleidžia savo šviesą“, paieškos trunka visą gyvenimą. Tokioms paieškoms per amžius buvo atsidėję žydų mistikai. Kaip Dievas Claricės kūryboje neturi jokios moralinės reikšmės, taip kalba nežymi nieko, išskyrus tai, ką ji išreiškia: „daikto simbolį pačiame daikte“.

Beprecedentės ovacijos, kuriomis buvo pasveikinta pirma Claricės Lispector knyga, davė pradžią ir Claricės Lispector legendai, gandų, paslapčių, spėlionių ir prasimanymų tinklui, kuris skaitytojų galvose tapo neatskiriamas nuo jos pačios. 1961 m. vieno žurnalo reporteris rašė: „Claricės asmuo žadina didžiulį smalsumą. Ji retai pasirodo literatų būreliuose, vengia televizijos laidų ir autografų dalijimo, ir pasišnekėti su ja teko tik menkai saujelei laimingųjų. „Clarice Lispector neegzistuoja, – teigia vieni. – Tai kažkieno, kas gyvena Europoje, slapyvardis.“ „Ji graži moteris“, – tvirtina kiti. „Aš jos nepažįstu, – sako treti. – Bet, manau, tai vyras. Girdėjau, kad diplomatas.“ Legendos ištakos – didelį poveikį padariusi Sérgio Milliet esė, išspausdinta 1944 m. sausį, kurioje jis atkreipė dėmesį į neįprastą autorės vardą, „keistą ir netgi nemaloniai skamban

ią pavardę, neabejotinai slapyvardį“. Perskaičiusi straipsnį, Clarice parašė Milliet norėdama padėkoti už šiltą apžvalgą ir nušviesti pavardės reikalą. „Buvau pasirengusi, pati nežinau kodėl, karčiai pradžiai ir vienišai pabaigai. Jūsų žodžiai mane nuginklavo. Staiga net pasijutau nejaukiai, kad mano knyga
taip palankiai sutikta. Juk supratimo anaiptol nesitikėjau. Maniau, būsiu atstumta ir tai mane tik užgrūdins, labiau susaistys su mano pasirinktu darbo keliu. P. S. O mano pavardė iš tikrųjų tokia.“

Utrechtas, 2012 m. kovo mėn.
Iš anglų k. vertė Diana Bučiūtė.

* Benjamin Moser, Why This World: A Biography of Clarice Lispector, Oxford University Press, 2009.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt