Jean-Paul Sartre. Brandos amžius

Paskelbė: Data: 2012-07-08 10:09

Spausdinti | Komentarai

Sunku ką nors nauja parašyti apie, pavyzdžiui, Sartre’ą.

Atrodo, nuo mažumės vis nugirstama pavardė: Sartre’as tą, Sartre’as aną, egzistencialistas! Kiek vėliau sužinai, kad jis itin aktyviai domėjosi feminizmo „biblija“ – Simone de Beauvoir. „Pasigūglini“ nuotraukų, paraukai nosytę, galvodamas, kaip viskas gražu. Tada paėsdini šunį ir eini ruoštis istorijos kontroliniam.
O štai po kokių penkerių metų tau į rankas patenka „Brandos amžius“: kieto viršelio, solidaus puslapių skaičiaus knyga. Pirmoji trilogijos „Laisvės keliai“ dalis.

Daug kam iš karto norisi lyginti knygą su „Šleikštuliu“, turbūt stipriausia Jeano-Paulo knyga, išversta lietuviškai. Siūlau pamėginti nuo šio niežėjimo atsispirti ir „Brandos amžių“ aptarti kaip laisvą, autentišką produktą, nesuveržtą ryškesnėmis virvelėmis.

Sartre’as, svarstydamas, kas yra laisvė, ar ji negali tapti savo pačios įkaite, atrodo, randa žavių ir originalių teorijų, kurios detaliau turėtų būti atskleistos kituose „Laisvės“ kelių tomuose (manykime, per artimiausius keletą metų juos „Vaga“ išleis). Būti „Tarp“ Sartre’o filosofijoje – būti niekur, o būti niekur – būti laisvam arba artėti prie savidestrukcijos. Asmenybės galia ir egocentriškos ambicijos – vienas pagrindinių ramsčių siekiant nenugarmėti į LAISVĖ-STOP juostelėmis aptvertą gelmę.

Rašytojas filosofuoja daugiau su savimi nei su skaitytojais, ir tai visai suprantama. Iš esmės vienoje Paryžiaus kavinėje parašytas romanas nekurtas pirmiausia skaitytojams. Tai – savita Jeano-Paulo Sartre’o terapija, kova su „velniais“, jei jau taip norite.

„Matjė krūptelėjo ir pamanė: „Visi prancūzai – niekšai.“ Taip Gomesas jau kartą parašė iš Madrido. Jis užvertė laikraštį ir pradėjo skaityti specialiojo korespondento pranešimą pirmajame puslapyje. Jau apskaičiuojama 50 užmuštų ir 300 sužeistų, ką tai iš tikrųjų reiškia? Pilnos ligoninės? Kažkas panašaus į didelę geležinkelio katastrofą? […] Matjė sugniaužė kumščius ir sušnibždėjo: „Niekšai!“, tada pasijuto dar kaltesnis.“ (p. 142) Pavyzdžiui, šioje scenoje, kaip ir daugumoje kitų, Matjė gailisi ir kaltina save dėl nepakankamos tvirtybės stoti į komunistų partiją, išvykti į Ispanijos pilietinį karą palaikyti kairiųjų.

Knygą verta skaityti ir dėl to, kad tai rašytojo egzistencialisto kūrinys. Tuo tarpu dauguma kitų šios filosofijos koncepcijos atstovų į romanus nesileido.

Pagrindinis kūrinio veikėjas Matjė, daugiau nei reikia išsilavinęs, žavus ir jau kiek senstantis, iš pradžių brandos amžių apibūdina kaip rezignacijos. Vis dėlto po kurio laiko (romanas truputį primena Prousto „Prarasto laiko beieškant“, kadangi laikas žaviai ištemptas) Matjė lyg ir noromis bando sublimuoti savo komplikuotą esmę: ryžtis tapti tėvu ir vesti. Kad ir kaip ten, ne viskas taip paprasta. Tolesni individualios būties analizės atvejai laukia kituose „Laisvės kelių“ romanuose.

Viešieji inteligentai turėtų nepraleisti progos prisidėti prie šio Sartre’o kūrinio aptarimų. Tik suminė ir konsoliduota nuomonė padės sukurti daugiau jaukios sumaišties labai jau aiškiame ir nemielame dabarties pasaulyje.

„Atgimimas”

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt