J.G.Ballard. Saulės imperija

Paskelbė: Data: 2012-06-28 01:42

Spausdinti | Komentarai

Antrasis pasaulinis karas iki šiol išlieka vienas labiausiai drožiamų pieštukų iš visos XX amžiaus pieštukinės, kurioje būta ir dramatiškų socialistinių perversmų, ir laisvosios rinkos vergovės įsigalėjimo, ir saldaus kraujo Budapešte bei Tiananmenio aikštėje.

Pagal J.G.Ballardo knygą „Saulės imperija“ (1984 m.) legendinis dėdulė Stevenas Spielbergas pastatė to paties pavadinimo filmą (1987 m.), nominuotą šešiems oskarams.

Idėjų dirbtuvės „Vario burnos“ gerbėjus ir vėl pamalonins knygos dizainas: viršelyje du vaikai ant vaivorykštės formos tiltelio nedrąsiai žvelgia žemyn į juodą gilią prarają. Iš karto prisimeni „Pink Floyd“ ir jų paskutinio šlagerio „High Hopes“ paskutinę eilutę: forever and ever (amžinai ir visada). O kur dar tas raudonumas aukštai dangaus skliaute, simbolizuojantis politiškai vakarėjančią saulę.

Užbėgsiu už akių – autobiografinis romanas. Mažasis Džeimis su tėvais gyvena Šanchajuje, tuometinių buržujų anglų šeimoje. Patirtys keičia berniuką. Iš Džeimio kare jis virsta Džimu (kad atsiribotų nuo ankstesnio gyvenimo ir prisitaikytų naujajam), iš mandagaus ir taktiško medvilnės fabriko savininko sūnaus virsta vagišiumi ir uždraustų veiklų specialistu. Viskas dėl išlikimo. Manau, Darwinas būtų patenkintas. Ir čia net į Galapagus vykti nereikia – eksperimentas vyksta pačiomis natūraliausiomis sąlygomis. J.G.Ballardo taip mėgstamos ribinės situacijos tiesiog vešėte veši koncentracijos stovykloje, į kurią papuola mažasis Džeimis. Praėjęs keletą metų trukusią gyvenimo mokyklą, jau ne Džeimis, o Džimas, niekada nebebus toks, kokiu manė save esantį prieš karą. Nuobodi tiesa, detaliai aprašinėta dar E.M.Remarqe’o, deja, yra tokia pat tikra, kaip kad trumparegė Euklido geometrija. Dar labiau pasikeičia berniuko tėvai. Įvyksta tikrų tikriausia metamorfozė – po karo jau ne jie, o jis, Džimas, geriau jaučiasi naujajame pasaulyje. Maža to, viena iš pagrindinių knygos idėjų – tik nelaisvė ir būtų normų sugniuždymas – paskatina vidinį tobulėjimą ir išsilaisvinimą. Savaime suprantama, jei tai netrunka amžinai, kitaip ratas sustotų ir virstų nuobodžia smirdinčia gyvate.

Skaitydamas kiek anksčiau lietuviškai išleistą J.G.Ballardo romaną „Avarija“, stebėjausi keistu pagrindinių veikėjų fetišu technologijoms, automobiliams. Pradėjęs krimsti antrąją Ballardo knygą, prakalbusią lietuviškai, supratau, iš ko kilo šis keistas pomėgis. Neįtikėtinai detaliai aprašoma Džeimio, vienuolikmečio anglų kilmės berniuko, meilė karo aviacijos mašinoms: „Pietinis aerodromo kraštas baigėsi sekloku grioviu. Giliose dilgėlėse gulėjo vieno variklio japonų naikintuvo liemuo. Tikriausiai jį pašovė bandant nutūpti ant gruntinio kilimo tako. Sparnai, sraigtas ir uodegos dalis buvo nuimti, bet lakūno kabina liko kaip buvusi, aprūdijusį kėdės ir valdymo svirčių metalą išplovė lietūs. Pro atviras radiatoriaus groteles Džimas įžiūrėjo cilindrus variklio, skraidinusio šį lėktuvą ir jo pilotą. Kadaise blizgus metalas dabar buvo šiurkštus ir korėtas kaip ruda pemza, kaip surūdiję povandeninių laivų korpusai, ištraukti ant seklumos įlankėlėje prie vokiečių forto ties Čingdao. Kad ir aprūdijęs, šis japonų naikintuvas vis tiek priklausė dangui. […] Jis pažvelgė į prietaisų skydą japoniškais rašmenimis, vairalazdę, važiuoklės svirtelę. Po prietaisų skydu priekinio stiklo dangtyje matė kulkosvaidžių uoksus, šūvių su sraigto veleno sukimusi sinchronizavimo mechanizmą.“ (p. 27–28) Jau vienuolikos Ballardas puikiai išmanė karo pramonę ir mašineriją. Taigi nenustebina ir tolesni rašytojo virsmai bei darbai.

Skaitydamas, tiesa, vietomis susinervini – pernelyg holivudiška ir nerealu. Bent penkiose situacijose mažasis Džimas kaip koks Volkeris Teksaso Reindžeris tik per plauką išsigelbsti ir mirčiai parodo kulnus. Tikrai geresnis variantas būtų buvę pasakoti, kaip ten viskas buvo be pagražinimų ir dailinimų, pvz., „Dievų miško“ atvejis. Jei įvykiai ir fiksacijos yra originalūs ir laikmečio bei talento liudininkai patys savaime, tai nereikia dirbtinių sintetinių patirčių glodinimų, sakytum, teužteršiančių darnų ir jaukų kad ir visai nejaukių aprašomų sąlygų pasaulį.

Knygos reziumė – baisiai neakademiška ir neįprasta. Nors ir išdėsčiau bent kelis knygos trūkumus, kone visą ją perskaičiau be akinių. Tai man toli gražu nebūdinga. Prapuolę artinantys stiklai nesutrukdė mėgautis sodriu Ballardo stiliumi ir XX a. penkto dešimtmečio pradžios realijomis. Kai kam knyga atstos neturėtą istorijos kursą, kai kam – kraują kaitinantį nuotykių romaną, na, o galiausiai tai bus puikiausia pagalvė, kieta ir nepatogi, būtent tokia, kokia ir buvo J.G.Ballardo sukurta – be komforto ir konformizmo.

“Atgimimas”

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt