Eutanazija. Ar nenoras gyventi gali praeiti?

Paskelbė: Data: 2013-12-26 06:29

Spausdinti | Komentarai

Laikas nuo laiko nuaidi skandalingi eutanazijos taikymo būdai ir užverda naujai sena diskusija apie eutanaziją. Tačiau prieš pradedant mėtyti argumentus „už“ ir „prieš“ derėtų suvokti kas slepiasi po terminu eutanazija.

Tradiciškai eutanazija suvokiama kaip lengva, rami mirtis, tačiau pavadinimas kiek klaidinantis, nes į jį neįtraukiamas tas faktas, kad tą ramią, lengvą mirties nuosprendį kažkas dar turi ir įvykdyti. „Būk geras, įvykdyk man lengvą ir ramią mirtį, nes ta sunki man nepatinka“. Norinčių bus?

Iš baisių kančių besivaduojantys žmonės visai nepagalvoja, kad kažkam tą ramią mirtį reikės įvykdyti, o tada dar ir gyventi toliau. Žinoma, ką jau ten galvosi apie kitus, jei skausmas tave riečia į ragą ir galo tam nematyti (tiksliau matyti, bet tas galas artėja ne taip greitai, kaip norėtųsi), tokiomis aplinkybėmis visi gali greitai tapti savanaudžiais, tačiau gydytojas gali lygiai taip pat savanaudiškai sakyti „pakentėk“. Vis tai laisva valia…

Taip pat ramiai ir lengvai galima uždusinti miegantį žmogų, tačiau tai jokiu būdu negali būti pavadinta eutanazija, – tai būtų paprasčiausia žmogžudystė. Labai svarbu atskirti eutanaziją nuo savižudybės ar žmogžudystės.

Gyvybės atėmimas bus pavadintas eutanazija, jei ji bus atimta vien kenčiančiojo labui ir jei šio poelgio tikslas bus numarinti pacientą kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, o galutinis rezultatas – mirtis. Eutanazija yra sąmoningas gyvybės nutraukimas, o vertinant ją etiniu, moraliniu pagrindu svarbiausia yra šio poelgio intencija, motyvas.

„Status šlaitas“

Dažnas dalykas, kad suteikus kažkam išimtį ją seka kitų „išimčių“ banga. Taip nutiko ir su abortų įteisinimu. Kadaise buvo suteikta teisė daryti abortą tik tokiu atveju, kai grėsė pavojus moters gyvybei ir ši teisė atvėrė kelius abortams ir visais kitais atvejais.

Nerimaujama, kad taip gali nutikti ir su eutanazija. Įteisinus pasyvią eutanaziją taptų lengviau įteisinti ir aktyvią, o vėliau tuo sektų ir nesavanoriškos eutanazijos įsigalėjimas. Šis „stataus šlaito“ efektas puikiai atsispindi Olandijoje, kur pradėjus taikyti pasyvią eutanaziją, dabar yra priimtinos visos eutanazijos formos. Visuomenės nuomonė keičiasi palaipsniui ir tai, kas kadaise atrodė amoralu tampa visuotinai priimtina norma.

Baiminamasi, kad eutanazijos bus atliekamos prieš pacientų valią, tačiau kyla klausimas ar žmogus kenčiantis nepakeliamus skausmus privalo kentėti vien tam, kad kiti netaptų potencialiomis aukomis?

Opu ir kontroversiška

Eutanazija jautri tema, o argumentai už ir prieš dviprasmiški. Kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas atskirai, pavyzdžiui, neseniai liūdnai nuskambėjęs Nathano Verhelsto eutanazijos atvejis galėtų būti puikus „stataus šlaito“ pavyzdys. 44 metų Nathanas, gimęs kaip Nancy, paprašė įvykdyti eutanaziją po nesėkmingos lyties keitimo operacijos. Jis nepatogiai jautėsi medikų transformuotame kūne ir savo apsisprendimą motyvavo „nepakeliama psichologine kančia“. Žmogui turinčiam psichologinių problemų noras gyventi dar tikrai gali sugrįžti, abejotina a galima jį tiesiog užmigdyti, tik todėl, kad šiuo metu jam sunku.

Panaši situacija buvo ir su 45 metų nuo gimimo kurčiais dvyniais Marku ir Edu Verbesemais, atsiradus tikimybei dar ir apakti šie paprašė įvykdyti jiems eutanaziją. Savo apsisprendimą jie motyvavo taip pat „nepakeliama psichologine kančia“. Jų troškimas buvo įgyvendintas. Taigi šiuo atveju eutanaziją atlikta dėl ateities baimės, o ateities gali bijoti visi, tiek turintys, tiek neturintys fizinių negalių, tad vėl gi tokią eutanaziją pateisinti sunku.

Kitas klausimas kokią eutanaziją pateisinti lengva ir kokią lengva įvykdyti? Akivaizdu, kad vieno atsakymo nėra ir tik diskusijų bei svarstymų metu galima įvertini kiekvieną atvejį.  Lietuvoje galima atsisakyti gydymo, tačiau eutanazijos sąvoka teisiniuose dokumentuose apskritai nevartojama. Vos trys Europos valstybės pripažįsta eutanaziją legaliai – tai Olandija, Belgija ir Liuksemburgas. Štai Belgijoje garsaus mokslininko, Nobelio premijos laureato  Christiano de Duve’es eutanazijos atvejis buvo pateikiamas tarsi tos tikrosios ramios ir taikios mirties pavyzdys, neva mirdamas jis šypsojosi ir atsisveikinėjo…

Tai galėtų būti visai nebloga eutananizijos reklama: „Jaučiatės pavargęs/vienišas/senas?“, rodomas nespalavotame ekrane vargstantis žmogysta, po spalvotų vaistukų injekcijos jis užmiega, o jo veidą amžinai puošia šypsena. Kol kas tokių agitacijų lyg ir nematyt, bet nemanau, kad Olandijos ar Belgijos visuomenei pastaroji įvarytų didelį šoką. Eutanazija jiems įprasta procedūra, kaip mums danties traukimas, nors pavyzdys gal ir nelabai vykęs, nes danties skausmas tikrai gali privesti prie eutanazijos troškimo. Vienok, kol kas mes traukiame dantį – šaliname priežastį, o ne užmigdome ir pasekemes, ir priežastis.

Paciento kompetencijos klausimas

Egzistuoja dvi eutanazijos rūšys: savanoriška ir nesavanoriška eutanazija. Pagrindinis skirtumas tarp šių gyvybės atėmimo būdų yra paciento gebėjimas priimti sprendimus, jo sąmoningumas, kompetencija. Kuomet pacientas turi pakankamai kompetencijos priimti tokio pobūdžio sprendimą eutanazija vadinama savanoriška, priešingu atveju ji – nesavanoriška.

Eutanazijos-aparatas

Eutanazijos aparatas © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Tam, kad pacientas būtų kompetentingas jis privalo gauti visą inoformaciją apie gydymą, apie ligą, ateities prognozes, o svarbiausia pacientas turi būti pajėgus tą informaciją suvokti. Eutanazija bus savanoriška tik tuomet, kai pacientas gavęs visą informaciją gebės ją suvokti ir ja remdamasis reikalaus atlikti jam eutanaziją. Skamba viskas gana aiškiai, tačiau kiek iš tikrųjų eilinių piliečių gali pilnai suvokti medicininę informaciją? Ir dar tuomet kai kalbama apie tave, tavo likimą? Negi išgirdęs baisią, galbūt mirtiną diagnozę žmogus gali ramiai skaičiuoti visus argumentus į lentynėles, o tada pateikti sprendimą „Ai, ne žinokit viską apgalvojau šitaip tai jau aš negyvensiu. Sakau ramiai, be jokių emocijų“. Sunku įsivaizduoti, kad būtų įmanoma priimti tokį sprendimą nesiremiant emocijomis, na nebent psichopatams tai taptų visai normaliu sprendimu.

Jei pacientas numarinamas būdamas be sąmonės, kažkam manant, kad jam taip bus geriau, būna įvykdoma nesavanoriška eutanazija.  Paprastai manoma, kad pateisinama tik savanoriška eutanazija, tačiau pasitaiko ir nesavanoriškos eutanazijos atvejų. Mintis, kad tau netekus sąmonės kažkas kitas gali nuspręsti, kad tau geriau nebepabusti kiek bauginanti, bet kitą vertus tu niekada taip ir nesužinosi, kad buvo priimtas toks sprendimas…

Pasyvi ar aktyvi – rezultatas tas pats

Iš esmės aktyvi nuo pasyvios eutanazijos skiriasi tuo, kad aktyvios atveju kažkas padaroma, kad gyvybė užgestų, o pasyvios kažkas nedaroma. Paprastas aktyvios eutanazijos pavyzdys yra mirtina injekcija. Pasyvios eutanazijos pavyzdys gali būti tarkim būtinos gyvybei išgelbėti operacijos neatlikimas ar medikamentų neskyrimas.

Dažniausiai pasyvi eutanazija labiau priimtina, tuo tarpu aktyvi vertinama labiau neigiamai. Tai suprantama, nes pasyvios eutanazijos atveju žmogus mirties sulaukia pats, o aktyvios grubiai tariant jis nužudomas. Ir nors dėl šios priežasties atrodo, kad pasyvi eutanazija yra morališkai pateisinama,o aktyvi vertinama, kaip blogis kai kurios situacijos gali parodyti, kad tai ne visada tiesa.

Tarkim žmogaus kančių, nepakeliamo skausmo nutraukimas laikomas humanišku veiksmu, o pasyvus laukimas jau panašėja į kankinimą. Tokiu atveju pasyvi eutanazija tiesiog pavirsta ne į ramią, lengvą mirtį, o į agonijos stebėjimą. Taigi iš esmės, jei tikslas yra tas pats – nutraukti žmogaus kančias, tai ar negeriau padaryti tai kuo skubiau, o ne dar leisti jam kiek pasikankinti, nes tai labiau moraliai pateisinama…?

Už ir prieš. Gyvenimo kokybės problema

Teigiama, kad žmogus turi teisę kontroliuoti savo gyvenimą, tuo remiantis pasisakoma už savanorišką eutanaziją. Oponentai remiasi besąlygiškos gyvybės vertės postulatu ir teigia, kad gyvenimo kontrolė nėra absoliuti. Bet kokiu atveju, problema slypi tame, kad žmogus nusprendęs atsisakyti savo gyvybės, motyvuodamas to, kad jis savo gyvenimo šeimininkas, įpareigoja kažkokį kitą asmenį įvykdyti šį sprendimą. Šis kaip absoliutus savo gyvenimo šeimininkas vėl gi gali priimti sau parankius sprendimus… Kaip jau minėta, jei laisvė rinktis absoliuti, tai ir rinkimės tada kas ko norime, nepaisydami kitų.

Kitas svarbus dalykas tas, kad nėra jokių objektyvių kriterijų, kuriais būtų galima vertinti gyvenimo kokybę. Vienam jis gali atrodyti nepakeliamas, kitam – pavydėtinas. Šis požiūris taip pat pagrindžia savanoriškus eutanazijos idėja – man per sunku, jūs manęs nesuprantant, padėkit man viską baigti. Tačiau to negana, kad pacientas įpareigotų gydytoją įvykdyti eutanaziją, juk atimdamas gyvybę medikas pripažįsta, kad mirtininko gyvenimas iš tiesų nepakeliamas. Taigi gyvenimo kokybė subjektyvi ir galbūt noras gyventi dar gali atsirasti.

Elementarus gailestingumas, gerumas reikalauja palengvinti žmogaus kančias, nutraukti skausmą. Gydytojai teigia, kad eutanazija turėtų būti vykdoma tuomet, kai ji neišvengiama ir jos neįvykdžius pacientas kęstų nepakeliamus skausmus, kančias, siaubingą agoniją. Kitaip tariant, tokiu atveju, kai pacientas kenčia, daktaras privalo atlikti eutanaziją, o ne stebėti jo agoniją.

Paciento numarinimas prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms normoms, tačiau jis bus teisingas, jeigu bus sustabdyta kančia ir pasiekta rami mirtis. Žinoma, šis argumentas galioja tik tada, kai nėra jokių kitų išeičių iš ypatingai tragiškai susiklosčiusios situacijos.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt