Brett Easton Ellis. Amerikos psichopatas

Paskelbė: Data: 2012-06-30 11:07

Spausdinti | Komentarai

Iš karto pasakysiu, kad šlykštesnių scenų už „Amerikos psichopato“ vargiai esu skaitęs. O skaityti teko išties margą kompaniją: nuo bordelinio Bataille iki septynių nykštukų baisybių.

Tiesa, Gabrielės Gailiūtės (knygos vertėjos) perdėm didaktišką ir puritoniškai suliturgintą perspėjimą apie blogio dievaičio Breto Eastono Elliso dar baisesnę knygą „Gelbėk mus nuo pikto“ galima priimti su atitinkama šypsena lūpose. Nors aprašinėjami vaizdai dažnai išties žiaurūs ir skirti ne kiekvienam, knyga turi ir gilesnę, ne vien krikščioniškąją socialinę, potekstę ar kodą, kurį tikriau suvirškinti, autoriaus manymu, galima tik suvalgius visą pyragaitį, nesvarbu, kiek jame skausmo ir nevilties įmaišyta.

Perskaitęs gerą trečdalį knygos, laukiamų žiaurumų ir psichopatiškų mėsinėjimų dar nerasi. Užtat rasi kai ką visai netikėta. Iš esmės kiekviename knygos puslapyje detaliai, kruopščiai ir su atsidėjimu atpasakojamos Volstryto berniukų šukuosenos, aprangos sukirpimai, veido kremai, batų nosytės ir net asmeninių fizinių treniruočių privalumai bei trūkumai. Pagrindinis knygos veikėjas ir mūsų mylimasis Amerikos psichopatas Patrikas Beitmanas savo skvarbiu ir kosmopolitan redaktoriaus vietos vertu žvilgsniu nuodugniai tiria kiekvieną savo kūno raumenėlį, nervinį tiką ir spuogelį. Už borto nelieka ir kolegos – Patrikas tiek verbaliai komentuoja ir patarinėja kolegoms bei tiems, kuriuos tuoj papjaus, kas dera prie medvilninės drobės marškinių ar madingos apykaklės, tiek gyvai šnekina save viduje, ieško atsakymų į neišsprendžiamus klausimus ir imasi kitų narkatos veiklų. Taip, narkatos. Taigi prieiname vieną iš pirmųjų atsakymų į Visagalį Šlykštulį, taip gausiai vaizduojamą knygoje. Tai kvaišalai ir jų sukeliamas atotrūkis nuo likusio pasaulio. Kokainas, šauniai maišomas su brangiu alkoholiu ir pigiais raminamaisiais, virsta pasiutišku kalaviju tavo viduriuose!

Žinoma, narkotikai tėra šalutinis knygos varikliukas. Turint bent kiek sveiko proto, iš karto kils klausimas, kas „veda“ į narkotikus, kas traukė pudruotis nosytes tokią gausybę aštuntojo–devintojo dešimtmečio brokerių ir kitų supuvusios sistemos žiburėlių? Beveik ir atsakiau. Tai vienas esminių kapitalizmo produktų, kepamas kartu su sėkme ir pripažinimu – tuštybė, savęs praradimas ir amžina, žiauri neviltis, kurią sukelia besaikis vartojimas (kartu ir savo paties). Į Patriką Beitmaną išties galima žiūrėti kaip į kenčiančią, ne visai savo noru degraduojančią personą, kuriai įtaką daro visas aplinkos veiksnių spektras. Nereikia remtis net „Zeitgeist“ judėjimo idėjom, kad suprastum, jog didžiuma tavo likusio free will nulemiama ne genų, bet socialinės aplinkos ir bendravimo kasdienybės. Ne veltui ir „Kitų knygų“ anotacijoje rašoma: „Bretas Eastonas Ellisas, nepaisant visų dėl jo kūrybos kilusių skandalų, laikomas vienu svarbiausių XX a. pabaigos visuomenės demaskuotojų, šokiruojančiais vaizdais metaforiškai atskleidusių brutalią šiuolaikinio amerikiečių gyvenimo širdį. […] Šis romanas ir pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas („American psycho“, rež. Mary Harronas, 2000) pirmiausia aktualūs dėl negailestingos socialinės kritikos.“ Beje, kaip sako anglakalbiai, offtopic, „Kitos knygos“ ką tik minėtame sakinyje nusišnekėjo, kadangi „Amerikos psichopatą“ režisavo ne Mary Harronas, o moteris – Mary Harron. Tai ne pirmas mano mylimos leidyklos „nugrybavimas“. Tarkim, „Krepšininko dienoraščių“ viršelyje pamiršta viena r. Ir ne bet kur, o autoriaus pavardėje! Susikaupkit, kauptukai!

Dabar, pažiūrėjus į knygą iš kito kampo, jau labiau kritiško, nutaikyto į autoriaus pėdų pakaitinimą, galima prasitarti, kad knygos filosofija yra skurdesnė nei kankinimo technikų implementavimas moderniojo pasaulio įrankiais. Galbūt, tiksliau būtų sakyti, ne knygos, o pagrindinio veikėjo Patriko Beitmano filosofija. Jis, nelyginant Tado Blindos piktasis antipodas, skurdžius ne tik kad neapipila grūdais ir žalvariu, bet dar prieš atimdamas gebėjimą regėti ar kvėpuoti atskaito jiems ilgiausius moralus apie darbą, jo prasmę ir būtinybę, o kai jaučiasi pavargęs ar netgi nusikaltęs, mąsto maždaug taip: „Patriko Beitmano idėja, kažkokia abstrakcija, bet iš tikrųjų manęs nėra, tik esatis, kažkokia iliuzija, ir nors galiu nuslėpti šaltą žvilgsnį, galite spausti man ranką ir justi, kaip jos mėsa tvirtai spaudžia ranką jums, gal net galite palyginti mūsų gyvenimo būdą: manęs tiesiog nėra. Man sunku atsiskleisti bet kokioje srityje. Mano savastis dirbtinė, iškreipta. Aš nesu visapusiškai žmogus. Mano asmenybė menka ir nesusiformavusi, aš giliai ir atkakliai beširdis. Mano sąžinė, gailestis, viltys seniai išsisklaidė (tikriausiai Harvarde), jei apskritai jų turėjau.“ Ir taip toliau. Skamba kaip kokios penkiolikmetės jaunosios literatės iš Šilutės, globojamos Marčėno, kliedesiai (nieko asmeniško prieš dailųjį kraštą ir šitą aidą, šitą Marčėną, neturiu). Elliso „fanai“, aišku, puls ginti autorių ir šauks, kad neskiriu dviejų elementarių dalykų: knygos minties ir veikėjų mintijimo. Tačiau šie du yra gana artimi ar net giminiški. Tiek Jameso Joyceo, tiek Franzo Kafkos didžiųjų kūrinių veikėjai, pavyzdžiui, Stivenas Dedalas, Leopoldas Blumas ar Gregoras Zamza, didesniu minčių vakuumu niekada nesiskundė. Jie, kaip ir autorius, būdami tam tikri jo atspindžiai, fiksavo jo patirtis ir krizes, katarsius ir nemigos balanas (tai darydami daugiau ir mažiau charizmatiškai ir intelektualiai patraukliai).

Iš tikrųjų nebūtina į knygą žiūrėti taip rimtai ir skerspjūviškai (koks smagus žodelis). Visišką palaimą galima patirti net skaitant knygos skyrių pavadinimus: „Mėgina išvirti ir suvalgyti merginą“, „Nužudo vaiką zoologijos sode“ ir pan. Galbūt mėgstate muziką ir laikote save tikrų tikriausiu melomanu? Tuomet knygoje jums labiausiai patiks išties kokybiški (Užkuraičio verti!) ištisus skyrius užimantys tuometinės muzikos aprašinėjimai, primenantys vieno garsiausių pasaulio fantastų Sergejaus Lukjanenko romanuose paskirtus patiekalų receptus.

Vis dėlto, jei esate pakankamai pašėlęs/usi, siūlau drąsiai į rankas imti šį velniui neštą ir pamestą raštą, o jį perskaitę ir išanalizavę, būsite praturtinę ne tik muzikos, ekonomikos ar etiketo žinias, bet ir puikiai išmanysite, kaip patiekti, ne, ne pekino antį, o puikiausią baltaodę, skaisčiais nusvilintais plaukais ir žiurkyte viduj, mergytę mergučiausią, džysis kraist!

„Atgimimas”

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt