„Pasaulis yra keista vieta. Aš tik stengiuosi tai parodyti.“

Paskelbė: Agnė Kertenytė Data: 2012-08-08 04:34

Spausdinti | Komentarai

Jos vardas Michal Chelbin. Penkiolikos ji susidomėjo fotografija. Dabar jai 38-neri.

Nors Michal yra kilusi iš Izraelio, o pastaraisiais metais gyvena New York‘e, tačiau dažniausiai fotografuoja Rytų Europoje, ypač Rusijoje bei Ukrainoje. Dar jai gyvenant Izraelyje, imigrantai iš buvusios Sovietos Sąjungos tapo pirmaisiais fotografės projektų personažais ir neilgai trukus Michal patraukė į ten iš kur ir atkeliavo tie keisti, prieštaravimų pilni, naują pasaulio tvarką bandantys priimti žmonės ir dar keistesnės, elfus primenančios jų mergaitės. „Aš ieškau žmonių, turinčių savyje ypatingą neįprastumo ir įprastumo junginį“ – paaiškina ji ir savo kuriamos fotografinės realybės veikėjais renkasi cirko artistus nuo 6 iki 86 metų, imtininykus ar kalinius.

Karjeros pradžioje spėjusi padirbėti spaudos fotografe, iš kurios buvo reikalaujama išlikti nešališka gyvenimo įvykių stebėtoja, Michal greitai spėjo išssiugdyti antipatiją tokiam matymo kampui. Jau tada jai knietėjo pačiai būti atsakingai už realybę, manipuliuoti ja, režisuoti ją. „Siekiu užfiksuoti vaizdus, kuriuose būtų tiek tiesioginės informacijos, tiek mįslių bei akivaizdus kontrastas tarp to, kas jauna ir sena, masyvu ir maža, normalu ir nenormalu. Mano žaidimų aikštelė yra kažkur tarp privatumo ir viešumo, tarp prasimanimų ir dokumentikos“. Būtent dėl šios priežasties jos fotografijos nepriskiriamos dokumentikai, nors ir pasakoja realių charakterių kasdienybės istorijas. Tačiau tą kasdienybę Michal tarsi išskaido ir perkelia į jai nebūdingą erdvę. Serijoje „Familiar State“, vaizduojančioje cirko artistus, Michal nefotografuoja jų vykstant spindinčiam pasirodymui vykstant, o pasiveda šalin vis dar su kostiumais, grimu ir paprašo jų nesišypsoti taip sukurdama intensyvią, gal net kiek nejaukią akistatą tarp personažo ir žiūrovo.

Nejaukią, nes kartu su pasirodymu pasibaigus vaidybai, gauname šansą pažvelgti į už jos slypintį tikrąjį personažų buvimą. Buvimą, kuris atsispindi visai nevaikiškuose, vaikų bei paauglių – centrinių figūrų Michal fotografijose, žvilgsniuose. Jie stovi koridoriuje skiriantį infantilųjį ir saugusiųjų pasaulį. Nesaugūs, o kartu ir trikdantys savo drąsa. Michal herojai yra sudėtingi, neretai patyrę įvairiausių gyvenimo smūgių, todėl prieš fotografuodama ji skiria daug laiko, kad su jais pakankamai suartėtų, suprastų, kas jiems rūpi bei sukurtų atmosferą, kurioje jiems nebūtų baisu atsiverti. Galbūt todėl jai pozuoti sutinka ne tik dailios mergaitės, bet ir kaliniai.

Idėja įamžinti kalinius fotografei kilo lankantis Ukrainoje, kai jos dėmesį patraukė poros vyrų stoviniuojančių šalia aukštos mūrinės sienos žvilgsniai. Kaip įvardija pati Michal “juose atsispindėjo hipnotizuojanti baimės ir žiaurumo sintezė”. Netrukus ji išsiaiškino tąsyk praėjusi pro vyrų kalėjimą ir užsidegė noru pažvelgti į jo vidų. Nuotraukų serijai “Locked” fotografė paskyrė 3 metus, per kuriuos spėjo apsilankyti ne viename kalėjime – vyrų, moterų bei jaunimo pataisos kolonijose.

Kalinių fotografijos nevalingai žadina žmogiškąjį smalsumą – už ką kali vienas ar kitas iš jų, tačiau užuot pateikusi konkrečią informaciją ir sukūrusi dokumentišką nusikaltėlių portretų seriją, autorė žiūrovams pati kelia klausimus ir užduoda mįsles jų sąmonei, besistengiančiai sudėlioti visus taškus ant i. Pati Michal nenorėdama, kad informacija apie kalinių nusikaltimus paveiktų tai, kaip ji juos fotografuoja, pasidomėjo už ką kiekvienas iš jų nuteistas tik atlikusi savo darbą. Kas yra šis žmogus? Kodėl jis taip apsirengęs? Ką reiškia būti uždarytu? Ar tai humaniška? Ar tai teisinga? Ką mes matome žiūrėdami į nuteistąjį? Ką paprastai galvojame, išgirdę žodį – kalėjimas? Ar bandome save įtikinti, kad tokios gyvenimo sąlygos yra pagrįstos, idant nuramintumėm save? Ar teisiame kalintįjį savo žvilgsniu? Ar užtenka išvysti portretą, kad nuspėtume, ką jis padarė? Ar žudikas atrodo kaip žudikas? Ar žmogiška būti silpnu ir žmogžudišku tuo pat metu? – klausia ji. Viskas priklauso nuo to, kokius atsakymus į šiuos klausimus mūsų pasąmonėje išprovokuos tie įdėmūs žvilgsniai iš fotografijų.

Nesakantys nieko. Bejausmiai(?). Tušti. Pavargę. Tarsi užhipnotizuoti. Ar atvirkščiai – hipnotizuojantys. Būtent žvilgsniai įkvėpė fotografę imtis dar vieno projekto, pavadinimu “Black eye”, kurioje įamžinti jaunieji imtynininkai.

Sukurti šią seriją pareikalavo itin daug tikslumo bei susikaupimo, kadangi Michal tikslas buvo pagauti tą ypatingą išsekimo momentą, gerai ištreniruotuose jaunuose kūnuose pasiliekantį vos keletą minučių. Fotografuojama būdavo nedelsiant iš kart po alinančios treniruotės. “Jie mėtydavo batus į berniukus ir mergaites. Tai buvo beprotiška. Aš ir mano komanda buvome šokiruoti, nors jie mums aiškino, kad tai vienintelis būdas išauginti pasaulio čempionus. Batais juos mušdavo ir trankydavo. Tai dalis jų treniruočių sistemos “ – dalijasi prisiminimais Michal Chelbin.

Savo fotografijomis ji vilioja pažvelgti į nepažįstamą, tarsi paralelią neordinarių personažų kasdienybę. Kažkodėl nejučia, kaip fonas Michal darbams, galvoje ima skambėti kabareto grupės “The Tiger Lilies” muzika…

“Man užfiksuotas atvaizdas yra tik ledkalnio viršūnė; tai vartai į istoriją, laukiančia būti papasakota ir kurią aš bandau pateikti patraukliai, bet tuo pat metu ir sukelti nerimą. Tai istorija apie pilną prieštaravimų gyvenimą, kovos lauke tarp fantazijos ir realybės. Daug kas man sako, kad pasaulis mano nuotraukose atrodo keistai. Jei jie taip mano, tai tik todėl, kad pasaulis iš tiesų yra keista vieta. Aš tik stengiuosi tai parodyti” – Michal Chelbin.

Ši informacija yra portalo klaipėdosžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į klaipėdosžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt